Susitikimas

Gestantį rudens vakarą laukiu jos jaukioje senamiesčio kavinukėje. Vis dar svarstau, nuo ko geriau pradėti pokalbį... Nieko neužsisakau, atėjau per anksti, palauksiu. Dairausi aplink: jaukūs staliukai, dailios kėdutės, baltas paukščių narvelis kybo kampe. Visai norėčiau, kada nors, kai tapsiu mama ir nebeturėsiu laiko rašyti apie kitus žmones, turėti kokią nors panašią jaukią vietelę. Ir dar namo norėčiau. Su sodu. Ne, vynuogynu. Kur nors, kur šilta. Kad ir Provance. Mintyse imu juoktis iš savęs ir savo svajingų kliedesių. Atsisuku į gatvę (didis privalumas, kai sėdi vitrinoje) ir šypsena sustingsta lūpose. Geltonais lapais nuklotu taku ateina ji. Atsispardo, ko gero, reikėtų sakyti: niekur neskubėdama, į viršų paspirdama tai, kas po kojomis. Geltonais botais, vasariškais raštais išmarginta plonyte suknele, regis, tik storas ir kiek didokas megztinis ir juoda beretė saugo ją nuo rudens vėjo. Šypsosi. Ji šypsosi. Žvilgteli į laikrodį, truketeli pečiais, perbėga gatvę, patrypia kojomis prieš atidarydama kavinės duris, tada sustoja, pritūpia, kažką pakelia nuo žemės ir įeina. Apsižvalgo, o tada dideliais žingsniais neria tiesiai pro mane. Kai atsisuku, ji pirštu brauko narvelio groteles. "Labas, miegojai?" - išgirstu.
Kai pasisveikinu, ji, atrodo, kiek sutrinka:
- Galvojau, aš per anksti.
Kol mintyse žaibro greitumu bandau svarstyti, ką tas pasakymas galėjo reiškti ("O, sveika, nesitikėjau, kad jau būsi" ar "Liko dar dvi minutės, netrukdyk man kalbėtis su miegančiu paukščiu."), ji tiesia man ranką ir sėda šalia.
- Kaip sekasi? - klausia, ir aš širdy atsidūstu, kad pokalbis prasidėjo...pats
- Puikiai, - tariu ir man net nereikia užduoti to kvailo klausimo "O kaip tau?", nes ji jau šypsosi padavėjai, o ši skuba mūsų link apsiginkavusi dirbtine šypsena ir dviem meniu.
Kadangi čia arbatinė, meniu labai "arbatingas", užsisakau paprastos žaliosios arbatos. Ji renkasi. Vis dar renkasi. Varto meniu, skaito aprašymus ir kažką galvoja. Galiausiai atmeta kažką, kas kvepia gvazdikėliais, ir išraiškingai dvejoja, kas iš žaidimo iškris kitas. Spanguolių aromato arbata gali būti juokingo skonio, avietinė skamba viliojančiai, bet migdolinę jau yra ragavusi ir ji jai be galo patiko. Regis, sprendimas priimtas. Padavėja priima užsakymą, pasiteirauja ar tai viskas, apsisuka... viena sekundė, dvi, trys... jos veide tyla ir gilus apmąstymas.
- Atsiprašau, aš persigalvojau, geriau paragausiu avietinės, - atsisuka į mane ir nuoširdžiai nusišypso, - labai mėgstu arbatą, noriu pabandyti kažką, ko dar niekada neragavau. Tik pagalvok, aviečių skonio arbata... O kokią gersi tu? Žalią? Paprastą? Čia tavo mėgstamiausia? Amžinai paprastos juk negersi...
Žiūriu į ją ir šypsausi- niekad neturėjau tiek... vaikiškos drąsos. Jei jau užsisakiau kažką, nekeisiu užsakymo vien todėl, kad staiga suvokiu, jog nesu kažko ragavusi.
Reikia pradėti pokalbį. Nenoriu. Nenoriu paversti šio malonaus ir, regis, niekuo neįpareigojančio pasisėdėjimo klausimų - atsakymų vakaru. Retai pavyksta panaikinti ribą tarp "aš klausiu, tu atsakyk". Tiesą sakant, kažkodėl atrodo, kad jei aš neklausčiau, ji net nepastebėtų. Sėdi laiminga lyg mokyklinukė. Juoda beretė slysta viršugalviu, susitaršę plaukai daro ją... miela. Pasakoja man, kad pabudo anksti, nes buvo giedras dangus. Sakosi, kad negalinti gulėti lovoje, kai spalio rytais šviečia saulė.
- Kodėl taip myli rudenį?
- O matosi? - nusijuokia. Aš palinksiu galva. - Nes... gražu. Visada jo laukiu. Žiemą žmonės laukia vasaros, o aš, iškart po Kalėdų, imu laukti rudens. Vasarą irgi gerai, bet ruduo man daug mielesnis. Negaliu tverti savy, kada ims kristi lapai. Dievinu kai būna geltona ir danguj, ir ant žemės.
- Kuo ruduo jums toks ypatingas?
- Mums? Nežinau ar mano katei jis ypatingas, ar ne. Ji sangvinikė - džiaugiasi visu pasauliu, ypač musėmis vasarą. Taip išeina, kad vasara jai ypatingesnė nei ruduo. O man mielas ruduo. Viskas, ko gero, dėl tų spalvų. Viskas raudonuoja, o tada ima geltonuoti. Tada mane ištinka laimė. Vaikštau po parkus kaip benamė, spardau lapus - mėgstu žiūrėti kaip jie krinta. Iš pradžių žiūriu kaip krinta nuo medžių, paskui - pati spardau, kad kristų.
- Ir taip kasmet...
- Amžinai. Nuo Kalėdų laukiu, paskui einu į parką, tada laukiu Kalėdų, o nuo Kalėdų vėl viskas iš pradžių.
- Kas be rudens daro tave laiminga?
- Kalėdos. Sniegas. Ar pastebėjai, kad per Kalėdas, visada sninga? Bent jau mano gyvenime - visada. Geru laiku gimiau.
- O be metų laikų? Kokie...dalykai suteikia tau laimės?
- Laiškai, labai mėgstu gauti laiškus. Dar mėgstu arbatą į lovą ir knygas. Skaitymas - mano liga. Galiu neskiatyti ilgai, bet jei pradedu - negaliu sustoti.
Padavėja atneša arbatą. Užuodžiau dar nepasirodžius. Gaunu eilinę žailiąją, o ji uosto savo avietinę. Kvepia...rojum.
- Kokias knygas skaitai? - klausiu.
- Dažniausiai - niekam tikusias - apie meilę.
- Kodėl niekam tikusias?
- Nes jos susuka protą. Buvau vienuolikos, perskaičiau romaną apie romaną ir užsinorėjau, kad ir man taip būtų. Nuo tada ieškau tinkamų veikėjų. Vis pasimaunu. (juokiasi)
- Tai meilės srityje - nekas?
- Nesiskundžiu aš. Jokiais būdais, ne. Tik nesigauna kaip knygose, kai naktį per langą lipa, bėga kažkur, kažką daro, grįžta, niekas nežino, ryte nuo vieno gėlės, nuo kito laiškai, o trečias vis dar po langu... Žodžiu, to beprotnamio nebūna.
- O norėtųsi? - kalbinu ir stebiu kaip atsargiai ji pila arbatą į puodelį, kelia jį prie nosies, įkvepia ir ...supranta, ko paklausiau.
- Eik tu, nejuokauk, - puodelis triukšmingai leidžiasi ant stalo,- kaip man iš trečio aukšto per langą išlipt? - net palinksta į mano pusę.- Galėčiau, aišku, iš paklodžių virvę nusipinti, bet vargu ar likčiau nepastebėta. O ir šiaip, vargu ar daug savanorių atsirastų, kurie prie moters durų su gėlėm norėtų stovėti, ypač kai prasilenki su paštininku, atnešusiu tai tavo damai laišką nuo velniai žino ko...ir dar, aišku, pakeliu sutinki lunatiką, kuris pro langą į svečius ateina. Palauk, nors visai gerai, egzotika. Tik nervų daug kainuotų. Aš, višta, neatlaikyčiau tempo. Širdis sprogtų. Nebent jie visi žinotų šito žaidimo taisykles. O taip nebūna.
- Ar mes jau kalbam truputį apie meilę? - Bandau provokuoti.
- Apie. Tik iš knygų.
- O kokia tavo meilė?
- Amžina. - šypsosi.
- Papasakosi? - klausiu ir galvoje sukasi "Papasakok, papasakok, vai būk gera, prašau, papsakok" melodija.
- Ne.
- Kodėl?
- Nes ten mano istorija. - Siurbteli arbatos ir nusišypso.
- Bet apie tave ir susirinkom kalbėti.
- Man niekas nesakė, kad klausi apie meilę(juokiasi).

...

Jai atsisveikinus su paukšteliais ir išėjus, užsisakiau avietinės arbatos. Niekada nebuvau ragavusi. Amžinai paprastos žaliosios juk negersiu...