Po to kai iš skalbyklės ištraukiau tuntą minkštų lotoso žiedais kvepiančių rankšluosčių ir palaimingai į save tiesiog įtraukiau puse vasaros kvepiantį orą, suskambo telefonas (todėl į kambarį atbėgo katė):
- Žinai ką? Aš čia turiu bėdą, – vos atsiliepus pradėjo pilti A. – sugalvojau išvalyti spintą ir pradėjau nuo “triūsikų”, todėl bijau, kad mano valymai tuoj baigisis, nes čia, žinok, dabar turiu lovą, pilną nuklotą kokiais tik nori dalykais ir nežinau, kuriuos išmesti….
Ant kelių jau gulėjo mano pūkutis – šita katė žino, kad pokalbiai telefonu, ypač su A., yra puiki proga būti glostomai. Esu tikra, kad ji puikiai puikiai pažįsta skambučio melodiją, todėl, kad į kitas šitaip nereaguoja…
Kol A. greitakalbe rėžė odę geltonoms kelnaitėms su juostele ir juodoms a la Bridžitos Džouns pilvą ir užpakalį prilaikančioms puskelnėms, aš nebyliai įlindau į rausvą sijoną, išsirinkau kuo mažiau susigalžiusius marškinėlius, apsiaviau sportbatukus ir čiupusi katę į glėbį ją pertraukiau:
- Tuoj būsiu.
Galvojau apie tai, kokia linksma ir gal kiek absurdiška apatinių stalčiaus pertvarka turėtų būti. Ypač jos.
…
Kai įžengiau į jos miegamąjį, lova buvo virtusi kelnaičių pjedestalu – prisiekiu, jų čia buvo … daug – juodos ir baltos klasikinės, su juostele, be juostelės, nėriniuotos, su paveikslėliais, šortukai, trikampėliai, pilvą prilaikančios, užpakalį pakeliančios, kojas apspaudžiančios, mažos, didelės, visokių spalvų…
Žiūrėdama į visą šitą kalną sudvejojau savo jėgomis. Niekad nebūčiau drįsusi jai patarinėti stiliaus klausimais, galvojau, kad apatiniai nėra labai didelis stiliaus reikalas… Gal ir nėra… Bet galėtų būti, nes aš nežinau, ko turėčiau griebtis… Ji viltingai žiūrėjo į mane ir aš… turėjau būti draugė!
- Nuo ko pradedam? – nerūpestingai gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau (Draugė draugė draugė, aš esu draugė – tokia motyvacija)
- Nuo šitų. – pirštu parodė į krūvą.
…
Iš pradžių galvojom teirautis katės, jei ji sumiauks pašaukus vardu – taip, nesumiauks – ne, bet planas neišdegė, nes mano baltas pūkų kamuolėlis užmigo. Įtariu, kad iš nevilties… Ilgainiui, sugalvojus puikų planą (ji matuojasi kiekvieną porą tiesiai ant džinsų ir aš pasakau savo “nuoširdžią nuomonę”), turėjau laiko tiesiog sėdėti ir vertinti nykščiu į viršų arba į apačią. Lengviausia buvo pritarti naujiems ir dar su etiketėmis (taip, buvo ir tokių), o atmesti spalvą bekeičiančius ar jau pakeitusius. Susiginčijom tik kartą:
-Ei, kodėl šitie keliaja tiesiai į stalčių?
- Nes jie – dovana.
-Tai dovanos šitame projekte nedalyvauja?
-Dalyvauja… bet jie – dovanoti Monikos – nors man gerokai per dideli, bet išsiuvinėti karoliukais… Bijau, kad veiną dieną galiu juos priaugti ir, nors bus labai baisu ir liūdna, turėsiu juos ir galėsiu neliūdėti ir nesigėdinti eidama į didelių dydžių skyrių.
- Manau, kad labai niekšiška draugei dovanoti kabančius apatinius…- net užpykau.
- Ji sakė, kad jie skirti iki galo prisirpusiam užpakaliui…
- Tada palikim, – susijuokiau, – kai priaugsi, būtinai paskambink, ateisiu pažiūrėti.
…
Grįžusi į asmeninių minčių pasaulį galvojau apie tai, kaip mes supanašėjome. Prisiminiau tą dieną, kai susitikome pirmą kartą: ją – psitempusią ir bandančią iškvosti, save – atėjusią tiesiai iš teatro, paukštelius narvelyje, gražią gatvę, aviečių arbatą…
- Arbatos turi?
- O kokios nori? – šokinėjo ant vienos kojos (aiškiai įstrigusi dar vaikystę menančiuose, ko gero, pirmuosiuose stringuose)
- Skanios. Avietinės? Mėlynių? Obuolių ir citrinų?
- Palauk, – vis dar strykčiojo, – tuoj surasiu! Aš visko turiu!
Palikau ją šokinėti ir išėjau į arbatos medžioklę. Spintelė kvepėjo.. viskuo. Arbata. Rojumi. Anksčiau čia taip tikrai nebuvo. Iki manęs (jau skambu kaip Jėzus…) ji gerdavo tik žalią, be priedų, o dabar turi visokio skonio arbatos. Ir tada, senovėje, – galvojau pildama vandenį, – ji tikrai negalvojo apie tai, kad turi per daug kelnaičių arba, tuolab, kad nori kai kurių atsiratyti. O iki jos (tebus ji irgi Jėzus), aš … neturėjau draugės, vaikščiojau susivėlusi (ir dabar tokia, tik kur kas mažiau), dažniau šokdavau namie viena, teatras buvo mano visas gyvenimas, klausydavausi radijo… Kai užvirė vanduo, nebebuvau tikra ar tai, ką širdyje laikiau tikra draugystė man kaip man – į naudą. Kita vertus, aš sužmogėjau. O tai yra gerai.
Visa raudona ir aiškiai pasiutusi ji atšokavo į virtuvę. Aiškiai reikėjo kažką daryti – ji tebebuvo įstrigusi:
- Numauk, greičiau!!! – rėkė.
- Ko čia žviegi, – juokiausi
- Aš – klaustrofobikė…
Kol ji “buvo rami ir susikaupusi”, ir nešokinėjo (kas buvo labai svarbu), ieškojau žirklių, kad galėčiau ją išlaisvinti. Radau. Išlaisvinau. Ji atsisėdo ant žemės ir ištiesė rankas į mano arbatos puodelį:
- Ką galvoji?
- Kad tu mane pakeitei.
- Kodėl?
- Nes vietoj radijo dabar klaususi tavęs…
- Tai sutaupai elektros!
Ji ir vėl buvo teisi. Ir dar, ji mokėjo mane prajuokinti. Be manęs, ji buvo vienitelis žmogus žemėje, užsiimantis keistais projektais. Taip, kad ir triūsikų išrūšiavimo, na ir ką? Vienai tyliai užsiimti tokia veikla buvo beveik nieko tokio, bet nuo tada kai pamačiau, kad ir jai ne visi namie – atsipūčiau. Viskas bus gerai.
…
