Po to kai suvaidinau jai mirtį pagalvių krūvoje ilgai nesusitikom. Ne, ji neužpyko. Juk nebuvo dėl ko: aš vaidinu, o ji rašo. Mes beveik lygios. Aišku, nepaisant jos baltos sofos, ant kurios, deja, nesėdima. Kita vertus, aš turiu katę. Baltą ir glostomą ir tai skamba kaip mažytė pergalė. Iš tiesų ilgai nesimatėm dėl to, kad mane užgriuvo spektaklių maratonas, o ją, kaip suprantu, - klaviatūros maigymo metas. Galvoju, kad ir aš norėčiau uždirbti iš mygtukų maigymo. Bėda tik ta, kad vieni moka rašyti, o kiti - perduoti tai, kas buvo parašyta... Būtume puiki komanda: abi darome panašius, bet skirtingus dalykus, mėgstame viena kitos užsiėmimus... Kvailai skamba. Žodžiu, aš mėgstu skaityti, o ji, sakė, dievina teatrą. Tiesa, mažytis paradoksas: dar niekad nesu skaičiusi jos žurnalo, o ir jos savo spektakliuose aš nepastebėjau.
Šypsausi ant lovos užšokusiai katei:
- Dar penkias minutes, pūkeli, lesik pasvajoti...
Kartais atrodo, kad ji supranta kur kas daugiau, nei aš galvoju: sumiaukia ir gula šalia. Myliu šitą katę. Tikrai. Baltas jos kailis ir smailios ausytės primena šio vakaro spektaklį. Paskutinį šį mėnesį.
- Žinai, ką? - ji atmerkia vieną akį, -Rytoj prasideda atostogos.
Savaitė sau. Jau įsivaizduoju... Ne, tiesą sakant, dar neįsivaizduoju, bet vis tiek tobula.
Kai sėdėdama ant palangės geriu arbatą, galvoju apie kaimynę močiutę. Tokią labai vienišą. Nors ką čia gali žinoti... Bet kad niekieno nelankomą tai tikrai. Gero balto veido žmogų. Labai balto, tikrai ne blyškaus, bet baltos spalvos (šitos išvados pasiekiau po labai ilgo galvojimo). Ir mėlynų akių. Visada su lazdele ir gėlėta skarele. Mėgstu su jai pasisveikinti kai prasilenkiam koridoriuje: ji lėtai pakelia galvą, nusišypso nustebusia šypsena (tokia jaukia)... O jos akys, prisiekiu, kaip vaiko. Tokios, lyg vis dar tyrinėtų pasaulį. Kai labinuosi, ji tyrinėja mane. Galvoju apie ją, nes šįryt jos dar nemačiau. Ji turi įdomų įprotį - kiekvieną rytą tuo pačiu metu kažkur išeiti ir grįžti už gero pusvalandžio. Visada. Galimas daiktas, kad jau daugybę metų. Kad nuo tada kai aš čia atsikrausčiau tai tikrai.
Antras puodelis arbatos, batonas su medum (nuoširdžiai nerimstu dėl savo bobulytės, todėl neatsitraukiu nuo lango, o duoninė ir medus visai čia pat), pusė trečio puodelio ir aš padarau išvadą, kad šiandien ji į savo kelionę neišvyko. Žvilgčiodama per langą šukuojuosi plaukus, virtuvės kriauklėje nusiprausiu veidą ir, verždamasi chaltą, einu daryti tvarkos. Ką? Čia aš taip sugalvojau? Pažintis su A. (ir jos balta sofa) manyje pažadino užsnūdusį riterį.
Kai paspaudžiu jos durų skambutį, prie kojų pajuntų katės uodegą. Mano baltas pūkų kamuolėlis išsmuko iš paskos. Paimu katę ant rankų ir laukiu. Ilgai laukiu kol galiausiai anoje durų pusėje pasigirsta raktų skambėjimas. Tą pačią akimirką suvokiu, kad ta bobutė, ko gero, bus sena kaip šis namas ir kad vis dar nežinau ką jai pasakyti. Atsidaro durys. Nedaug atsidaro. Laukiu kol atsidarys daugiau ir tik tada suprantu, kad išvidaus jos užkabintos grandinėle. Žengiu prie tarpdurio:
- Labas rytas. Kaip gyvenat?
Dieve brangus, kas taip pradeda pokalbius su senu žmogum? Ji galvos, kad aš viena iš tų, kurie prieš gerą dešimtmetį dar eidavo per gyvenamuosius namus ir siūlydavo įsigyti lenkiškų kojinių. Gal tik vilkėdavo ką nors padoresnio nei chalatas, o rankose laikydavo milžinišką krepšį, ne katę...
Mano laimei, ji nusišypso ir... uždaro duris (Laba diena, viso gero, bent jau įsitikinau, kad ji gyva). Vis dar stoviu nieko nesupratusi kai durys vėl atsidaro. Ji vis dar šypsosi.
- Pagalvojau... - nežinau, ką pagalvojau, nieko nepagalvojau. - Lyja šiandien... Eisiu į parduotuvę. Tai, kad jau šlapia ir jums nereiktų ten eiti... Sakau, paklausiu, gal ko reikia, jei reikia...
O, aktore, labas. Tu esi žiauri. Džiaukis, kad joks režisierius to nemato. Džiaukis, kad to nemato A., nes numirtų iš juoko. Taip, ant šitų laiptų, šitoje senoje laiptinėje. Net katė atsisuko.
- Ejau pro šalį, sakau, užsuksiu, paklausiu...
Ji palingavo galva. Tikriausiai buvo apsipirkusi vakar. Uždarydama duris tyliai sušnabždėjo:
- Apsirenkit, šlapia lauke, jūsų labai plonas paltas...
Taip, plonas... Apsimečiau, kad grįžtu namo pasikeisti palto. Reikės nusipirkti frotinį chalatą, o šitą lietplatį mesti lauk. Po šimts. Uždariau namų duris ir pratrūkau juoktis. Dabar teks keliauti į parduotuvę.
Kai pieno šaldytuve pamačiau savo atspindį - kiek sunerimau. Ilgainiui panašėju į miegapelę. Ypač po ilgų pasitašymų vonioje ir kelionės per lietų. A. sakytų, kad man metas įsigyti padorų skėtį. Tokį...dangaus didumo, kad nesušlapčiau kaip viščiukas. Arba kaip kas nors kitas. Ji moka pasakyti įdomius dalykus. O aš moku šypsotis per lietų ir nevėluoti į paskutinį mėnesio spektaklį.
Pasiilgau savo draugės.
Mokėdama už skaniausią pasaulyje bandutę, nuo žurnalų stendo pačiumpu naują, dažais kvepiantį, žurnalą pažįstamu pavadinimu. Net ir draugių lenktynėse kartais kažkas turi būti pirmas.
