... ji man sako, kad vyrai -gerai. Žiūriu į ją, klausausi jos, girdžiu ją, bet vis tiek godžiai ir kiek nekantriai siurbiu vyną. Geriu kaip vaikas. Baisiai ištroškęs, bet kartu susidomėjęs vaikas. Išpūtūsi akis mergaitė, kuri turi ką pasakyti, bet nesako. Gurkšnis po gurkšnio darosi vis labiau bloga, bet aš tyliu. Tai yra, geriu. Kad tylėčiau. Po velnių, ji sako, kad vyrai išgelbės pasaulį. Gerai, perdedu, taip nesako, bet vis tiek. Ji jais tiki... mėgsta. Mėgsta? Kaip nesikeiksi.
- ... tik nereikia tavo sarkastiškos šypsenos... - aha, įtūžo gyvatė.
- Aš tik klausausi. Ir įsivaizduoju.
- Ne, rimtai. Vyrai, vaikinai, na žinai - jie. Jie turi galių, jie... suteikia dienai džiaugsmo, - ji taip linksi galva, kad mane ima pykinti, - viskas prasideda nuo kavos į lovą...
- Tu negeri kavos.
- Ša, aš kalbu. Klausykis. Paskui jie atsiunčia tau gėlių. Visai kaip per filmus, žinai... Ir vedasi į restoraną. Sumoka už vakarienę. Parveža namo.
- Taip, būtent taip viskas ir vyksta. Punktas po punkto. Kava, arbata - nesvarbu, tada gėlės, restoranai, šventės... Tada kava... Pala, tavo kava kažkur ne vietoj...
Mano klausiamas žvilgsnis išmuša ją iš vėžių. Ne vėžių, tiesą sakant, ji vos nenukrenta nuo kėdės. Ragana ji, pradeda nuo kavos, baigia restorane. Tiesa, ji turi baltą sofą, tai... gal tada, kai turi baltą sofą, viskas vyksta... kitaip.
- Aš tik sakau, -tęsia susiraukusi, - kad jie daro gerus dalykus: perka, neša, duoda, skaniai kvepia, išeina.
Išeina... Linguoju galva. Mano žvilgsnis slysta ir sustoja ties rankomis. Mano. Savo. Besiraukšlėjančiomis. Glostau stalo paviršių ir galvoju apie savo veidą. Tokį patį besiraukšlėjantį, nuglostytą mimikos raukšlių, užliūliuotą grimo... Tikriausiai gyvenimus gaunam pagal profesiją arba profesiją renkamės pagal mums genetiškai užkoduotus gyvenimus. Visai kaip loterija, tik truputį kitaip, nes žinai ką laimėsi. Kažkoks paradoksas: aš klaikiai bijau būti viena, o gyvenu su kate. Katė yra gerai, bet... O ji, ji turi viską. Rimtai: darbą (aš irgi turiu, bet mano toks truputį ne TOKS), gražias kojas, akis, užpakalį, veidą, plaukus, kailines šlepetės su šilkiniais kaspinėliais, tą sušiktą baltą sofą ir vyrus, kurie išeina. Patys. Nes ji taip nori. Aš tikriausiai nepavydžiu to, kad jie išeina, aš pavydžiu todėl, kad ji to nori. Kaip paukštis. Povas arba fazanas. Ne, geriau koks nors nepasipūtęs, bet gražus. Ir aš ja žaviuosi.
- Ką jie tau padarė? Kas tau negerai? Ko tu išsigimus? - Ji šaukia. Šaukia? Taip, šaukia. Visa gerkle tik kažkaip lyg ir patyliukais. Atrodo, kad šnypštų. Man juokinga ir gėda- aš lietuvė, bijau, kad kas neišgirstų.
- Nieko nepadarė. Čia ir bėda. Tu kalbi apie pasakų princus, apie kuriuos mes svajojam nuo pirmos klasės. Vėliau svajones apie juos būna paremtos suknelės norėjimu. Ir tęsiasi, tęsiasi... Iki kol po vakarienės ir gėlių, o paskui kavos - matai, čia jau nebe tavo istorija - ateina mėnesinės. Ko čia žiūri? Turiu omeny, mėnesio sukaktuves. Apie kurias ir pati būni psmiršusi iki kol, netikėtai atsivertusi užrašų knygelę, pamatai raudona širdimi papuoštą puslapį. Juokinga. Nes širdį ten nupiešei iš kart po to kai jis į lovą tau atnešė kavą. Aha... O grįžtant prie istorijos tai... palauk... Tai va, pagal planą tą dieną būna pamiršęs ir jis, ir, nepaisant to, kad ir pati jos neprisiminei, jau turi pretekstą širsti. Pirmą kartą. Bet jam atleidi, nes, kaip bebūtų, mėnuo - ilgas laiko tarpas, nevalia švaistyti laiko ypač šunsnukiams, kurie pamiršta tokią didelę šventę. Ir, aišku, tu jam atleidi, nes su šikniais mes neprasidedam, oi, ne... Tai čia pirmas atvejis. Antru atveju, jis atsiunčia tau puokštę gėlių ir laiškelį 'Šis mėnesis buvo nuostabiausias mano gyvenime', o tada tavo širdis jau plaka vestuvinį maršą.
Ji žiūri į mane taip lyg daužyčiau jos veidą mazgote - pikta ir susikryžiavusi rankas. Nepatinka, bet ji nesigina:
- Tęsk, - sako, - matau, turi ką papsakoti.
- O tada, dar nepraėjus metams, tu būni jį įsileidusi ne tik į mašiną, namus, apatinių stalčių, bet vieną dieną suvoki, kad jau antra para klupi priešais vonią pilną vyriškų kojinių, nes skalbimo mašina sugedo.
- Tai... paskambink, kad kas suremontuotų...
- Tai, kad, matai, vyras namuose. Kažkaip tikiesi, kad arba jis sutvarkys, arba bent jau iškvies meistrą. Ilgainiui jis prie tavęs sisioja, o tu skutiesi kojas. Romantika baigiasi tada, kai jis grįžta paryčiais girtas ir dar neįėjęs į kambarį ima knarkti kaip laukinis žvėris. Ir tu nuoširdžiai nori ji uždusinti pagalve, nes tau ryte į darbą. Į tikrą darbą. Ne tokį kaip tavo ar dabar mano, bet į tokį, kai reikia keltis anksti ir ilgai važiuoti autobusu. Nes neturi mašinos. Nes nebetaupai pinigų, nes nori nupirkti jam dovaną. Nes perki jam rožes, todėl, kad jis jų nebeperka tau. Arba šiaip dovaną. Arba daug dovanų. Nes nori, kad jis pajustų dovanos gavimo džiugesį ir norėtų jį duoti atgal. Bet pas vyrus viskas kažkaip kitaip veikia... Ir žmogus, kuris po langu tau kažkada traukė meilės dainą, taip taip, tas pats, kuris klūpojo ant akmenų ir dainavo taip garsiai, kad visi kailynai išlindo žiūrėti, kas darosi, neišplauna indų kai pagamini jam valgyti. Nebeatneša tau į lovą pusryčių, nes.. tiesą sakant, niekad jų ir nenešė. Ir, neduok dieve, tu jam tai pasakysi, nes tuomet jis iškapstys sutepto sumuštinio istoriją ir tu tapsi išlepusia ir santykių nevertinančia princese. Kita vertus, tu anksčiau ir nebūsi norėjusi pusryčių, nes davei nesitikėdama gauti. Galų gale, kai jo apatiniai pasidaro nuolatiniais tavo džinsų palydovais skalbyklėje, tu pradedi norėti pusryčių. Ir norėti tos senos kavos, ir dar išsiaiškinti, kas ir kada moka už maistą ar restorano sąskaitas. Ir dar norėti žiedo, nes, po velnių, jis vis dažniau knarkia (nesvarbu girtas ar ne), todėl vis dažniau nori jį nudėti. Ir nesvarbu, kad išsiskalbus jis padžiauna rūbus, nes kartais tu nori pėdų masažo. Be prašymo nieko nebūna, o kai paprašai, kas iš to, vis tiek dažniausiai išgirsti tą kažkokį keistą ir jau beveik vaikišką inkštimą 'mama, rytoj nenoriu į mokyklą, nu ką...' O kai visai galiausiai, prieš trūkstant nervams, pagalvoji 'tai je taip blogai, ką aš su juo veikiu?', prieš pradėdama ieškoti atsakymo jau būni kone iki ašarų susigraudinusi, nes... myli? Pripratai? Neturi kitų draugų? Vienai per brangu mokėti mokesčius? ai, ne... Tie du paskutiniai teiginiai neisiskaito. Pamiršk, juk čia istorija apie meilę ir pripratimą. Tai va.
- o kokia pabaiga?
- Ateina diena, kai kas nors gatvėje nusišypso, tada prisimeni jūsų pažinties dieną ir visas tas gėles, kavą, meilę, dainas ir viską iki vonios, pilnos kojinių... Tada prqadedi svajoti apie masažą ir supranti, kad jau kaip ir norėtųsi... Po dar kelių dienų tu suvoki, kodėl jūs esat kartu ir kas jus laiko. O tada spiri jį lauk.
- Tai... jis išeina.
- ne, turi jį išspirti. Su drama. Kai per langus skrenda kojinės. Visai kaip tavo istorijoj, tik su kitokia pabaiga.
- O kas, jei jis pirmas sugalvoja tave išspirti?
- Tada... iki tada, beje, daug metų iki tada, tu jau būni buvusi apie tai galvojusi ir pasirengusi. Jei jis sugalvoja tave išspirti, tu įkvėpi, iškėpi, plačiai atsimerki, nusišypsai ir sakai: 'Mažytis nesklandumas. Čia - MANO namai'.
Man patinka turėti draugę. Nepaisant to, kad gana dažnai ginčijamės, mums kartu linksma. Ir mes dažnai juokiamės.
