Projektas

Po to kai iš skalbyklės ištraukiau tuntą minkštų lotoso žiedais kvepiančių rankšluosčių ir palaimingai į save tiesiog įtraukiau puse vasaros kvepiantį orą, suskambo telefonas (todėl į kambarį atbėgo katė):

- Žinai ką? Aš čia turiu bėdą, – vos atsiliepus pradėjo pilti A. – sugalvojau išvalyti spintą ir pradėjau nuo “triūsikų”, todėl bijau, kad mano valymai tuoj baigisis, nes čia, žinok, dabar turiu lovą, pilną nuklotą kokiais tik nori dalykais ir nežinau, kuriuos išmesti….

Ant kelių jau gulėjo mano pūkutis – šita katė žino, kad pokalbiai telefonu, ypač su A., yra puiki proga būti glostomai. Esu tikra, kad ji puikiai puikiai pažįsta skambučio melodiją, todėl, kad į kitas šitaip nereaguoja…

Kol A. greitakalbe rėžė odę geltonoms kelnaitėms su juostele ir juodoms a la Bridžitos Džouns pilvą ir užpakalį prilaikančioms puskelnėms, aš nebyliai įlindau į rausvą sijoną, išsirinkau kuo mažiau susigalžiusius marškinėlius, apsiaviau sportbatukus ir čiupusi katę į glėbį ją pertraukiau:

- Tuoj būsiu.

Galvojau apie tai, kokia linksma ir gal kiek absurdiška apatinių stalčiaus pertvarka turėtų būti. Ypač jos.

…

Kai įžengiau į jos miegamąjį, lova buvo virtusi kelnaičių pjedestalu – prisiekiu, jų čia buvo … daug – juodos ir baltos klasikinės, su juostele, be juostelės, nėriniuotos, su paveikslėliais, šortukai, trikampėliai, pilvą prilaikančios, užpakalį pakeliančios, kojas apspaudžiančios, mažos, didelės, visokių spalvų…

Žiūrėdama į visą šitą kalną sudvejojau savo jėgomis. Niekad nebūčiau drįsusi jai patarinėti stiliaus klausimais, galvojau, kad apatiniai nėra labai didelis stiliaus reikalas… Gal ir nėra… Bet galėtų būti, nes aš nežinau, ko turėčiau griebtis… Ji viltingai žiūrėjo į mane ir aš… turėjau būti draugė!

- Nuo ko pradedam? – nerūpestingai gūžtelėjau pečiais ir nusišypsojau (Draugė draugė draugė, aš esu draugė – tokia motyvacija)

- Nuo šitų. – pirštu parodė į krūvą.

…

Iš pradžių galvojom teirautis katės, jei ji sumiauks pašaukus vardu – taip, nesumiauks – ne, bet planas neišdegė, nes mano baltas pūkų kamuolėlis užmigo. Įtariu, kad iš nevilties… Ilgainiui, sugalvojus puikų planą (ji matuojasi kiekvieną porą tiesiai ant džinsų ir aš pasakau savo “nuoširdžią nuomonę”), turėjau laiko tiesiog sėdėti ir vertinti nykščiu į viršų arba į apačią. Lengviausia buvo pritarti naujiems ir dar su etiketėmis (taip, buvo ir tokių), o atmesti spalvą bekeičiančius ar jau pakeitusius. Susiginčijom tik kartą:

-Ei, kodėl šitie keliaja tiesiai į stalčių?

- Nes jie – dovana.

-Tai dovanos šitame projekte nedalyvauja?

-Dalyvauja… bet jie – dovanoti Monikos – nors man gerokai per dideli, bet išsiuvinėti karoliukais… Bijau, kad veiną dieną galiu juos priaugti ir, nors bus labai baisu ir liūdna, turėsiu juos ir galėsiu neliūdėti ir nesigėdinti eidama į didelių dydžių skyrių.

- Manau, kad labai niekšiška draugei dovanoti kabančius apatinius…- net užpykau.

- Ji sakė, kad jie skirti iki galo prisirpusiam užpakaliui…

- Tada palikim, – susijuokiau, – kai priaugsi, būtinai paskambink, ateisiu pažiūrėti.

…

Grįžusi  į asmeninių minčių pasaulį galvojau apie tai, kaip mes supanašėjome. Prisiminiau tą dieną, kai susitikome pirmą kartą: ją – psitempusią ir bandančią iškvosti, save – atėjusią tiesiai iš teatro, paukštelius narvelyje, gražią gatvę, aviečių arbatą…

- Arbatos turi?

- O kokios nori? – šokinėjo ant vienos kojos (aiškiai įstrigusi dar vaikystę menančiuose, ko gero, pirmuosiuose stringuose)

- Skanios. Avietinės? Mėlynių? Obuolių ir citrinų?

- Palauk, – vis dar strykčiojo, – tuoj surasiu! Aš visko turiu!

Palikau ją šokinėti ir išėjau  į arbatos medžioklę.  Spintelė kvepėjo.. viskuo. Arbata. Rojumi. Anksčiau čia taip tikrai nebuvo. Iki manęs (jau skambu kaip Jėzus…) ji gerdavo tik žalią, be priedų, o dabar turi visokio skonio arbatos. Ir tada, senovėje, – galvojau pildama vandenį, – ji tikrai negalvojo apie tai, kad turi per daug kelnaičių arba, tuolab, kad nori kai kurių atsiratyti. O iki jos (tebus ji irgi Jėzus), aš … neturėjau draugės, vaikščiojau susivėlusi (ir dabar tokia, tik kur kas mažiau), dažniau šokdavau namie viena, teatras buvo mano visas gyvenimas, klausydavausi radijo… Kai užvirė vanduo, nebebuvau tikra ar tai, ką širdyje laikiau tikra draugystė man kaip man – į naudą. Kita vertus, aš sužmogėjau. O tai yra gerai.

Visa raudona ir aiškiai pasiutusi ji atšokavo į virtuvę. Aiškiai reikėjo kažką daryti – ji tebebuvo įstrigusi:

- Numauk, greičiau!!! – rėkė.

- Ko čia žviegi, – juokiausi

- Aš – klaustrofobikė…

Kol ji “buvo rami ir susikaupusi”, ir nešokinėjo (kas buvo labai svarbu), ieškojau žirklių, kad galėčiau ją išlaisvinti. Radau. Išlaisvinau. Ji atsisėdo ant žemės ir ištiesė rankas į mano arbatos puodelį:

- Ką galvoji?

- Kad tu mane pakeitei.

- Kodėl?

- Nes vietoj radijo dabar klaususi tavęs…

- Tai sutaupai elektros!

Ji ir vėl buvo teisi. Ir dar, ji mokėjo mane prajuokinti. Be manęs, ji buvo vienitelis žmogus žemėje, užsiimantis keistais projektais. Taip, kad ir triūsikų išrūšiavimo, na ir ką? Vienai tyliai užsiimti tokia veikla buvo beveik nieko tokio, bet nuo tada kai pamačiau, kad ir jai ne visi namie – atsipūčiau. Viskas bus gerai.

…

Raudonai

Raudona raudona raudona. Tik raudonos aš noriu! Net batus, ir tuos raudonus sumedžiojau. Š. juokėsi, kad dar truputį ir iš raudonbatės tapsiu raudonu mutantu. Apie ateivius buvau skaičiusi, o ji juos, ko gero, vaidinusi...
Anądien į raudonąją medžioklę išsitempiau ir ją - iš pradžių spyriojosi, paskui nusipirko skarelę. Iš parduotuvės. Mano "tempk draugą apsipirkti kol sniegas neiškrito" taktika suveikė.

- O kodėl raudona? - klausė kai gurkšnojom arbatą.
- Nes joje daug meilės... - stengiausi būti paslaptinga.
- Tai įsimylėjai?
- Taip. Chanel kvepalus - suprunkščiau.

Bekvatodama ji pakilo nuo stalo, ranka parodė, kad likčiau ten, kur esu ir dingo už durų. Paskui grįžo. Tik jau ne viena, su balionu. Raudonu:

- Man atrodo, kad tavo gyvenime prasideda naujas etapas.

Vyrai

... ji man sako, kad vyrai -gerai. Žiūriu į ją, klausausi jos, girdžiu ją, bet vis tiek godžiai ir kiek nekantriai siurbiu vyną. Geriu kaip vaikas. Baisiai ištroškęs, bet kartu susidomėjęs vaikas. Išpūtūsi akis mergaitė, kuri turi ką pasakyti, bet nesako. Gurkšnis po gurkšnio darosi vis labiau bloga, bet aš tyliu. Tai yra, geriu. Kad tylėčiau. Po velnių, ji sako, kad vyrai išgelbės pasaulį. Gerai, perdedu, taip nesako, bet vis tiek. Ji jais tiki... mėgsta. Mėgsta? Kaip nesikeiksi.

- ... tik nereikia tavo sarkastiškos šypsenos... - aha, įtūžo gyvatė.
- Aš tik klausausi. Ir įsivaizduoju.
- Ne, rimtai. Vyrai, vaikinai, na žinai - jie. Jie turi galių, jie... suteikia dienai džiaugsmo, - ji taip linksi galva, kad mane ima pykinti, - viskas prasideda nuo kavos į lovą...
- Tu negeri kavos.
- Ša, aš kalbu. Klausykis. Paskui jie atsiunčia tau gėlių. Visai kaip per filmus, žinai... Ir vedasi į restoraną. Sumoka už vakarienę. Parveža namo.
- Taip, būtent taip viskas ir vyksta. Punktas po punkto. Kava, arbata - nesvarbu, tada gėlės, restoranai, šventės... Tada kava... Pala, tavo kava kažkur ne vietoj...

Mano klausiamas žvilgsnis išmuša ją iš vėžių. Ne vėžių, tiesą sakant, ji vos nenukrenta nuo kėdės. Ragana ji, pradeda nuo kavos, baigia restorane. Tiesa, ji turi baltą sofą, tai... gal tada, kai turi baltą sofą, viskas vyksta... kitaip.

- Aš tik sakau, -tęsia susiraukusi, - kad jie daro gerus dalykus: perka, neša, duoda, skaniai kvepia, išeina.

Išeina... Linguoju galva. Mano žvilgsnis slysta ir sustoja ties rankomis. Mano. Savo. Besiraukšlėjančiomis. Glostau stalo paviršių ir galvoju apie savo veidą. Tokį patį besiraukšlėjantį, nuglostytą mimikos raukšlių, užliūliuotą grimo... Tikriausiai gyvenimus gaunam pagal profesiją arba profesiją renkamės pagal mums genetiškai užkoduotus gyvenimus. Visai kaip loterija, tik truputį kitaip, nes žinai ką laimėsi. Kažkoks paradoksas: aš klaikiai bijau būti viena, o gyvenu su kate. Katė yra gerai, bet... O ji, ji turi viską. Rimtai: darbą (aš irgi turiu, bet mano toks truputį ne TOKS), gražias kojas, akis, užpakalį, veidą, plaukus, kailines šlepetės su šilkiniais kaspinėliais, tą sušiktą baltą sofą ir vyrus, kurie išeina. Patys. Nes ji taip nori. Aš tikriausiai nepavydžiu to, kad jie išeina, aš pavydžiu todėl, kad ji to nori. Kaip paukštis. Povas arba fazanas. Ne, geriau koks nors nepasipūtęs, bet gražus. Ir aš ja žaviuosi.

- Ką jie tau padarė? Kas tau negerai? Ko tu išsigimus? - Ji šaukia. Šaukia? Taip, šaukia. Visa gerkle tik kažkaip lyg ir patyliukais. Atrodo, kad šnypštų. Man juokinga ir gėda- aš lietuvė, bijau, kad kas neišgirstų.
- Nieko nepadarė. Čia ir bėda. Tu kalbi apie pasakų princus, apie kuriuos mes svajojam nuo pirmos klasės. Vėliau svajones apie juos būna paremtos suknelės norėjimu. Ir tęsiasi, tęsiasi... Iki kol po vakarienės ir gėlių, o paskui kavos - matai, čia jau nebe tavo istorija - ateina mėnesinės. Ko čia žiūri? Turiu omeny, mėnesio sukaktuves. Apie kurias ir pati būni psmiršusi iki kol, netikėtai atsivertusi užrašų knygelę, pamatai raudona širdimi papuoštą puslapį. Juokinga. Nes širdį ten nupiešei iš kart po to kai jis į lovą tau atnešė kavą. Aha... O grįžtant prie istorijos tai... palauk... Tai va, pagal planą tą dieną būna pamiršęs ir jis, ir, nepaisant to, kad ir pati jos neprisiminei, jau turi pretekstą širsti. Pirmą kartą. Bet jam atleidi, nes, kaip bebūtų, mėnuo - ilgas laiko tarpas, nevalia švaistyti laiko ypač šunsnukiams, kurie pamiršta tokią didelę šventę. Ir, aišku, tu jam atleidi, nes su šikniais mes neprasidedam, oi, ne... Tai čia pirmas atvejis. Antru atveju, jis atsiunčia tau puokštę gėlių ir laiškelį 'Šis mėnesis buvo nuostabiausias mano gyvenime', o tada tavo širdis jau plaka vestuvinį maršą.

Ji žiūri į mane taip lyg daužyčiau jos veidą mazgote - pikta ir susikryžiavusi rankas. Nepatinka, bet ji nesigina:

- Tęsk, - sako, - matau, turi ką papsakoti.
- O tada, dar nepraėjus metams, tu būni jį įsileidusi ne tik į mašiną, namus, apatinių stalčių, bet vieną dieną suvoki, kad jau antra para klupi priešais vonią pilną vyriškų kojinių, nes skalbimo mašina sugedo.
- Tai... paskambink, kad kas suremontuotų...
- Tai, kad, matai, vyras namuose. Kažkaip tikiesi, kad arba jis sutvarkys, arba bent jau iškvies meistrą. Ilgainiui jis prie tavęs sisioja, o tu skutiesi kojas. Romantika baigiasi tada, kai jis grįžta paryčiais girtas ir dar neįėjęs į kambarį ima knarkti kaip laukinis žvėris. Ir tu nuoširdžiai nori ji uždusinti pagalve, nes tau ryte į darbą. Į tikrą darbą. Ne tokį kaip tavo ar dabar mano, bet į tokį, kai reikia keltis anksti ir ilgai važiuoti autobusu. Nes neturi mašinos. Nes nebetaupai pinigų, nes nori nupirkti jam dovaną. Nes perki jam rožes, todėl, kad jis jų nebeperka tau. Arba šiaip dovaną. Arba daug dovanų. Nes nori, kad jis pajustų dovanos gavimo džiugesį ir norėtų jį duoti atgal. Bet pas vyrus viskas kažkaip kitaip veikia... Ir žmogus, kuris po langu tau kažkada traukė meilės dainą, taip taip, tas pats, kuris klūpojo ant akmenų ir dainavo taip garsiai, kad visi kailynai išlindo žiūrėti, kas darosi, neišplauna indų kai pagamini jam valgyti. Nebeatneša tau į lovą pusryčių, nes.. tiesą sakant, niekad jų ir nenešė. Ir, neduok dieve, tu jam tai pasakysi, nes tuomet jis iškapstys sutepto sumuštinio istoriją ir tu tapsi išlepusia ir santykių nevertinančia princese. Kita vertus, tu anksčiau ir nebūsi norėjusi pusryčių, nes davei nesitikėdama gauti. Galų gale, kai jo apatiniai pasidaro nuolatiniais tavo džinsų palydovais skalbyklėje, tu pradedi norėti pusryčių. Ir norėti tos senos kavos, ir dar išsiaiškinti, kas ir kada moka už maistą ar restorano sąskaitas. Ir dar norėti žiedo, nes, po velnių, jis vis dažniau knarkia (nesvarbu girtas ar ne), todėl vis dažniau nori jį nudėti. Ir nesvarbu, kad išsiskalbus jis padžiauna rūbus, nes kartais tu nori pėdų masažo. Be prašymo nieko nebūna, o kai paprašai, kas iš to, vis tiek dažniausiai išgirsti tą kažkokį keistą ir jau beveik vaikišką inkštimą 'mama, rytoj nenoriu į mokyklą, nu ką...' O kai visai galiausiai, prieš trūkstant nervams, pagalvoji 'tai je taip blogai, ką aš su juo veikiu?', prieš pradėdama ieškoti atsakymo jau būni kone iki ašarų susigraudinusi, nes... myli? Pripratai? Neturi kitų draugų? Vienai per brangu mokėti mokesčius? ai, ne... Tie du paskutiniai teiginiai neisiskaito. Pamiršk, juk čia istorija apie meilę ir pripratimą. Tai va.
- o kokia pabaiga?
- Ateina diena, kai kas nors gatvėje nusišypso, tada prisimeni jūsų pažinties dieną ir visas tas gėles, kavą, meilę, dainas ir viską iki vonios, pilnos kojinių... Tada prqadedi svajoti apie masažą ir supranti, kad jau kaip ir norėtųsi... Po dar kelių dienų tu suvoki, kodėl jūs esat kartu ir kas jus laiko. O tada spiri jį lauk.
- Tai... jis išeina.
- ne, turi jį išspirti. Su drama. Kai per langus skrenda kojinės. Visai kaip tavo istorijoj, tik su kitokia pabaiga.
- O kas, jei jis pirmas sugalvoja tave išspirti?
- Tada... iki tada, beje, daug metų iki tada, tu jau būni buvusi apie tai galvojusi ir pasirengusi. Jei jis sugalvoja tave išspirti, tu įkvėpi, iškėpi, plačiai atsimerki, nusišypsai ir sakai: 'Mažytis nesklandumas. Čia - MANO namai'.

Man patinka turėti draugę. Nepaisant to, kad gana dažnai ginčijamės, mums kartu linksma. Ir mes dažnai juokiamės.

Lygiosios

Lietinga popietė apsunkina suknelės ir batelių dilemą. Jau nebežinau kelintą kartą atidarau spintos duris, suinkščiu ir vėl uždarau. Pabėgu. Skambinu užsakyti gėlių:
- Puokštę ar skintas? - pasigirsta kitame gale.
- Mmm... skintas. Puokštę geltonų gerberų.
- Tai visgi puokštę?
- Ne, skintas. Tik daug ir į krūvą sudėkit. Be jokių papildomų žolių, jei galima...


Atbula krentu į lovą. Mano kambario lubos baltos. Spoksau į jas. Ir į voratinklį kampe- pagaliau susiradau sugyventinį. Pilką lietaus dieną ir aš esu pilka ir lėta. Noriu slėptis lovoje arba nardyti vonioje tarp burbulų. Žinau, kad geltonos gėlės išgelbės pasaulį, mane ir rytojų. Aš - žmogus turintis didelę viltį. Visur ir visada. Taip. Linkčiodama galva stojuosi, susirandu savo kailines šlepetes su šilkiniais kaspinėliais ir keliauju ieškoti šluotos. Princesė ant šluotos. Šita mintis mane prajuokina ir aš jau žinau kito mėnesio temą. Mano apsėstai galvai reikia atostogų. Nušluoju voro namus, jei nori, tegul gyvena ant žemės.

Duše groja muzika, kvepia vyšnių žiedais ir man atrodo, kad jau pavasaris. Visur: duše, namie, gatvėje, liūdname lietuje... Jaučiu, kad susitaikymas su spinta jau tvyro ore. Gal net ne ore, o vyšnių žiedų kvape. Skambina į duris -atvažiavo gėlės.

"Kai tu eini, tau šypsosi paukščiai ir dainuoja vėjas" - kitados man sakė draugė. Dar sakė, kad įmanoma vietoj šampūno naudoti saulės šviesą... Norėčiau šventai tuo tikėti, bet kol kas šie žodžiai kelia šypseną. Ir...neiškrenta iš galvos. Kartais galvoju, kad jei kas nors turėtų galimybę pašniukštinėti mano smegenyse, norėčiau prasmegti. Išnykti. Sprogti kaip balionas. Bum. Mama man sakė, kad esu labai įdomaus mąstymo vaikas. Tada man buvo penkeri. Šiandien aš vis dar tikiu geltonų gerberų skleidžiama teigiama energija. Girtuokli Paryžiau, ar lauki manęs?

Ne suknelė, kelnės. Liko pusvalandis. Ilgai pykausi su spinta ir jos turiniu. Žiūriu į veidrodį - trūksta šventės. Papuošalų dėžutėje randu močiutės segę. Iškeliu ją, kad suspindėti lempos šviesoje, prisitraukiu prie lūpų, pakšteliu: močiute, tu mano papuošalų lobio deivė. Jei čia būtų filmas vaikams, veidrodis man pamerktų akį. Paltas, batai, išbėgu, parbėgu, susirenku gėles, dingstu.


Dulkėtos senovės ir paslapties kvapas. Dievinu jį. Nugara nubėga trys šiurpuliai. Stebiu besišnabždančius žmones. Šypsausi, nes gera. Puošni paslaptis sunkiasi vidun. Baltas šitos moters pasaulis. Su mano svajonių švelnia, bet išlaikyta romantika. Baltomis metalinėmis kėdėmis ir paukščių narveliais. Žinau, kad toks stbuklas ilgai nesitęs, kažkas verks, kažkas mirs, bet dabar stengiuosi kvėpuoti kuo tyliau, kad nieko nesugadinčiau. Norėčiau apsistoti prieš akis vykstančiame stebukle...

Po spektaklio tyliai įsliūkinu į Š. persirengimo kambarį. Pilnomis ašarų akimis tiesiu jai bevystančią krūvą gerberų. Ji nustemba mane pamačiusi, paima gėles, šypsodamasi, bet nieko nesakydama suranda vazą. Žino, kad man patiko. Nėra iš manęs aktorės - lobis yra ji. Sėsdama į kampe stūksantį fotelį ant stalo pamatau nebaigtos jau atvėsusios arbatos puodelį ir atverstą mano žurnalo numerį...

Dingusi kaimynė ir draugiškos lenktynės

Po to kai suvaidinau jai mirtį pagalvių krūvoje ilgai nesusitikom. Ne, ji neužpyko. Juk nebuvo dėl ko: aš vaidinu, o ji rašo. Mes beveik lygios. Aišku, nepaisant jos baltos sofos, ant kurios, deja, nesėdima. Kita vertus, aš turiu katę. Baltą ir glostomą ir tai skamba kaip mažytė pergalė. Iš tiesų ilgai nesimatėm dėl to, kad mane užgriuvo spektaklių maratonas, o ją, kaip suprantu, - klaviatūros maigymo metas. Galvoju, kad ir aš norėčiau uždirbti iš mygtukų maigymo. Bėda tik ta, kad vieni moka rašyti, o kiti - perduoti tai, kas buvo parašyta... Būtume puiki komanda: abi darome panašius, bet skirtingus dalykus, mėgstame viena kitos užsiėmimus... Kvailai skamba. Žodžiu, aš mėgstu skaityti, o ji, sakė, dievina teatrą. Tiesa, mažytis paradoksas: dar niekad nesu skaičiusi jos žurnalo, o ir jos savo spektakliuose aš nepastebėjau.
Šypsausi ant lovos užšokusiai katei:
- Dar penkias minutes, pūkeli, lesik pasvajoti...
Kartais atrodo, kad ji supranta kur kas daugiau, nei aš galvoju: sumiaukia ir gula šalia. Myliu šitą katę. Tikrai. Baltas jos kailis ir smailios ausytės primena šio vakaro spektaklį. Paskutinį šį mėnesį.
- Žinai, ką? - ji atmerkia vieną akį, -Rytoj prasideda atostogos.
Savaitė sau. Jau įsivaizduoju... Ne, tiesą sakant, dar neįsivaizduoju, bet vis tiek tobula.

Kai sėdėdama ant palangės geriu arbatą, galvoju apie kaimynę močiutę. Tokią labai vienišą. Nors ką čia gali žinoti... Bet kad niekieno nelankomą tai tikrai. Gero balto veido žmogų. Labai balto, tikrai ne blyškaus, bet baltos spalvos (šitos išvados pasiekiau po labai ilgo galvojimo). Ir mėlynų akių. Visada su lazdele ir gėlėta skarele. Mėgstu su jai pasisveikinti kai prasilenkiam koridoriuje: ji lėtai pakelia galvą, nusišypso nustebusia šypsena (tokia jaukia)... O jos akys, prisiekiu, kaip vaiko. Tokios, lyg vis dar tyrinėtų pasaulį. Kai labinuosi, ji tyrinėja mane. Galvoju apie ją, nes šįryt jos dar nemačiau. Ji turi įdomų įprotį - kiekvieną rytą tuo pačiu metu kažkur išeiti ir grįžti už gero pusvalandžio. Visada. Galimas daiktas, kad jau daugybę metų. Kad nuo tada kai aš čia atsikrausčiau tai tikrai.

Antras puodelis arbatos, batonas su medum (nuoširdžiai nerimstu dėl savo bobulytės, todėl neatsitraukiu nuo lango, o duoninė ir medus visai čia pat), pusė trečio puodelio ir aš padarau išvadą, kad šiandien ji į savo kelionę neišvyko. Žvilgčiodama per langą šukuojuosi plaukus, virtuvės kriauklėje nusiprausiu veidą ir, verždamasi chaltą, einu daryti tvarkos. Ką? Čia aš taip sugalvojau? Pažintis su A. (ir jos balta sofa) manyje pažadino užsnūdusį riterį.

Kai paspaudžiu jos durų skambutį, prie kojų pajuntų katės uodegą. Mano baltas pūkų kamuolėlis išsmuko iš paskos. Paimu katę ant rankų ir laukiu. Ilgai laukiu kol galiausiai anoje durų pusėje pasigirsta raktų skambėjimas. Tą pačią akimirką suvokiu, kad ta bobutė, ko gero, bus sena kaip šis namas ir kad vis dar nežinau ką jai pasakyti. Atsidaro durys. Nedaug atsidaro. Laukiu kol atsidarys daugiau ir tik tada suprantu, kad išvidaus jos užkabintos grandinėle. Žengiu prie tarpdurio:
- Labas rytas. Kaip gyvenat?
Dieve brangus, kas taip pradeda pokalbius su senu žmogum? Ji galvos, kad aš viena iš tų, kurie prieš gerą dešimtmetį dar eidavo per gyvenamuosius namus ir siūlydavo įsigyti lenkiškų kojinių. Gal tik vilkėdavo ką nors padoresnio nei chalatas, o rankose laikydavo milžinišką krepšį, ne katę...
Mano laimei, ji nusišypso ir... uždaro duris (Laba diena, viso gero, bent jau įsitikinau, kad ji gyva). Vis dar stoviu nieko nesupratusi kai durys vėl atsidaro. Ji vis dar šypsosi.
- Pagalvojau... - nežinau, ką pagalvojau, nieko nepagalvojau. - Lyja šiandien... Eisiu į parduotuvę. Tai, kad jau šlapia ir jums nereiktų ten eiti... Sakau, paklausiu, gal ko reikia, jei reikia...
O, aktore, labas. Tu esi žiauri. Džiaukis, kad joks režisierius to nemato. Džiaukis, kad to nemato A., nes numirtų iš juoko. Taip, ant šitų laiptų, šitoje senoje laiptinėje. Net katė atsisuko.
- Ejau pro šalį, sakau, užsuksiu, paklausiu...
Ji palingavo galva. Tikriausiai buvo apsipirkusi vakar. Uždarydama duris tyliai sušnabždėjo:
- Apsirenkit, šlapia lauke, jūsų labai plonas paltas...
Taip, plonas... Apsimečiau, kad grįžtu namo pasikeisti palto. Reikės nusipirkti frotinį chalatą, o šitą lietplatį mesti lauk. Po šimts. Uždariau namų duris ir pratrūkau juoktis. Dabar teks keliauti į parduotuvę.

Kai pieno šaldytuve pamačiau savo atspindį - kiek sunerimau. Ilgainiui panašėju į miegapelę. Ypač po ilgų pasitašymų vonioje ir kelionės per lietų. A. sakytų, kad man metas įsigyti padorų skėtį. Tokį...dangaus didumo, kad nesušlapčiau kaip viščiukas. Arba kaip kas nors kitas. Ji moka pasakyti įdomius dalykus. O aš moku šypsotis per lietų ir nevėluoti į paskutinį mėnesio spektaklį.
Pasiilgau savo draugės.
Mokėdama už skaniausią pasaulyje bandutę, nuo žurnalų stendo pačiumpu naują, dažais kvepiantį, žurnalą pažįstamu pavadinimu. Net ir draugių lenktynėse kartais kažkas turi būti pirmas.

Angelai pas aktorę ant grindų

Gulėdama ant didelių spalvotų pagalvių uostau jos išpučiamą kaljano dūmą. Katė suka ratus ieškodama ją glostysiančio delno.
- Čia - mano rojus... - sušnabždu. Ji nusišypso, pakyla ir dingsta už durų. Katė nuseka jai iš paskos.
Užsimerkiu ir tyliai pritariu Carlai Bruni: "Il vous aime, c'est secret, lui dites pas que j'vous l'ai dit..."
- Nežinojau, kad moki prancūziškai, - grįžusi žiūri į mane klausiamu žvilgsniu.
- Buvo dienos... - tiesiu rankas į arbatos puodelį.
Ir iš tiesų, jos spalvoti ir labai artistiški namai man primena rudenį Paryžiuje. Žiemos nepamenu, o pavasarį irgi buvo gražu...Butas kažkelintame aukšte, ryškiai raudona siena, kurią puošia nuotraukos iš gastrolių skirtinguose mietuose, šalyse, pasauliuose...
- O tu kai vaidini tai... jei verkti reikia, verki? - klausiu apžiūrinėdama nuotraukas.
- Verkiu. - Nusijuokia.
- 0 kai mirti?
- Mirštu.
Atsisuku. Ji, nekreipdama dėmesio, kažko nuoširdžiai ieškomada, toliau rausia spintelę.
- O kas būna kai "numiršti"?
Ji lėta atsisuka į mane ir padovanoja mirtiną žvilgsnį. Užmušantį. Ji gera aktorė,o aš gyvenime tik prirašau krūvas popieriaus, todėl šįkart jaučiuosi lyg būčiau didžiausia idiotė. Bandau. Grąžinu jai kažką panašaus į "pakelti antakiai prašosi paaiškinimo". Akivaizdu, kad man nepavyko. Griebiuosi ant stalo palikto pieštuko - vienintelio man likusio ginklo: ji nesupranta, kaip taip įmanoma, kad žmonės nežinotų, kas būna, kai teatro scenoje įvyksta vienoks ar kitoks įvykis. Nebūna nieko... Tik ne jai. Net ir šį kartą, dieve padėk, ji miršta. Kiekvieną kartą vaidindama mirtį, ji miršta. Pasaulio pabaiga. Grįžtu į gyvenimą: ji atsistoja, išsigandusi išpučia akis, išsižioja ir alpsta į pagalvių krūvą. Šoku prie durų - nieko. Puolu prie jos sukniubusio kūno:
- Ei, kas? Kas atsitiko? - šaukiu, paskui purtau...
Ji nusišypso. Susinervinu ir paleidžiu jos galvą. Vėl guli nejudėdama. Atsisėdu atokiau ir stipriai sučiaupusi lūpas spoksau. Nejuda. Gal ir kvėpuoja, bet nejuda. Man atsibosta:
- Ką čia veiki?
- Būnu mirusi.
- Tai ko kalbi?
- Vis tiek ne su tavim...
- O su kuo? - nejučia apsidairau, o po to susigėstu, kad vėl ja patikėjau.
- Angelais.

Ir taip jai tylint begulint mirus, o man, tuo tarpu, rūkant gęstantį kaljaną aš išmokstu naują pamoką. Šįkart apie angelus, kurie kalba mano balsu, bet nėra aš. Ir visai linksma.

Prie baltos sofos.

Kažkodėl šita jauki vietelė man primena princesės buveinę: minkštas kilimas, žavinguose rėmėliuose besiilsinčios nuotraukos, pagalvėlės, sunkaus medžio lengvo stiklo stalelis, gardžiai kvepianti arbata (kažkokia ne žalia), lengvas, bet užburiantis namų kvapas ir ta dieviškai minkšta balta sofa... Ji tyliai, lyg oru, atskrieja ir tūpia šalia. Tiesa puodelį arbatos ir šypsosi šypsosi šypsosi... Nekalbėdamos siurbčiojam lengvą, man labai pažįstamo, aviečių skonio gėrimą. Dairausi ir trokštu kartu su arbata sugerti šitų namų lengvumą. Princesišką, bet neįkyrų. Jaukų. Visai kaip ji.
Ji ima čiauškėti, o aš stebiu jos garsiąsias šlepetes – kailines su šilikiais kaspinėliais. Apie jas sužinojau dar mūsų antro susitikimo metu, kai prakalbom apie silpnybes ir tai, be ko negali prasidėti nė viena diena. Aš, dabar galvoju, kaip visiškai mirtingas žmogus, kalbėjau apie murkiančią katę ir puodelį arbatos ant savo trečio aukšto palangės. Ji – apie savo šlepetes. Ir ta istorija man pasirodė daug egzotiškesnė nei manoji. Švelniai jai pavydėjau. O ji, pasirodo, pavydi mano katės.
-Žinai, - tyliai nusijuokia, - esi pirmas žmogus, kuris atėjęs čia sėda ant grindų, ne ant sofos.
- Net nepastebėjau... – apsidairau.
- Tai gerai, nes iki šiol maniau, kad aš tokia vieintelė ir todėl truputį nenormali... – šypsosi kaip vaikas.
Galvoju, kad... sofos aš net neturiu. Tik dideles pagalves. Norėjau, kad būtų kaip knygoje apie Rytų šalis.
- Aš pripratusi sėdėti ant žemės, pas mane namie sofos ar kažko panašaus į ją ir su žiburiu nerastum.
- Gerai, - sukrykščia, - kitą kartą eisim pas tave.
Nusijuokiu. Juokiasi ir ji. Įdomiai viena kitą atradom, o dabar, regis, atradimas, kaip dar nebaigta svajoti svajonė, pildosi ir nesustoja. Viskas, kaip žinia, prasidėjo nuo interviu kavinėje, paskui, beveik netyčia, susitikom dar kartą, dabar geriam arbatą ir juokiames iš jos baltos karališkos sofos, kuri ilgainiui tapo draugų traukos šaltiniu, bet ne princesės paguoda.
- Nes aš noriu šuns.
- Žinau... – nusišypsau.

Sėdim ant grindų, ant jos karališkai minkšto kilimo, ji traukia savo atvirukų kolekcją, mes ignoruojam jos žavingą sofą, aš pavydžiu sau... Ir būna - kaip geriausia draugė sako - dalykų. Susitinki, o paskui, žiūrėk, štai tau ir siurprizas - draugė ne draugė. Tokia skirtinga, bet kartu visai tokia kaip aš. Ant grindų, ant mikšto kilimo, prie dieviškos sofos, su jos atvirukų kolekcija ir vaikišku juoku, mano lengvu pavydu ir noru atsivesti čia savo katę, nes... dėl dievo meilės, man čia patinka.