Man sakė, kad žurnalistų darbas yra šuniškas. Dar sakė, kad aktoriai gyvena šunišką gyvenimą. Kodėl, nors ir beveik užaugus, vis dar noriu būti šuo?
Stumiu parduotuvės vežimėlį, pilną eglutės bumbulų ir lempučių, niūniuoju Kalėdines dainas ir mąstau apie tai,kaip dabar elgčiausi, jei būčiau žurnalistė. Ko gero, greitu žingsniu pralėkčiau šią trumpą distanciją, kurioje sukiojuosi jau bent keletą minučių, skubiai rinkdamasi tai, kas man gražu. Užtikrintai ir tiksliai, nes "Nėra laiko, bet noriu, kad būtų gražu". Įsivaizduoju save lekiančią šia dirbtinai suformuota lentynų gatve:
- Noriu raudonų lempų. - Taškas. Baigtas sakinys, aš žinau, ko noriu. Jis linksi galva ir ima baltas.
- Raudonų. - Pakartoju ir galvoju, ar tai reikia sakyti labai girežtai ar labiau aiškiai.
Spektaklis baigtas. Aš grįžtu į savo dar labiau svajonių pasaulį ir dainuodama lėtai dairausi, ieškau ko nors labai gražaus mūsų Kalėdų medžiui. Vežimėlyje matau raudonas ir baltas lemputes. Beveik pagal planą. Galvoju, jei būčiau savo svajonių žurnalistė, ar žmonės atpažintų mane tarp šių Kalėdinių girliandų? Jei atpažintų, ką kuždėtųsi? Žiūrėk, čia tas rimtas ausaspalivis retriveris renkasi sau girliandas...? O jei taip nesakytų?
Apsisuku ir ieškodama ko nors, kas tiktų viršūnei, mąstau naują istoriją. O jei būčiau aktorė, nors labai truputį, bet iš teatro. Ką daryčiau? Turbūt vietoj vežimėlio rankoje neščiausi krepšį. Apžiūrėčiau visus žaisliukus iš eilės ir niekur neskubėčiau, rinkčiausi gražiausius. Prisikraučiau pilną krepšį,o paskui, kai niekas nemato, išdėliočiau viską atgal, nes "juk ir pati galiu ką nors pasigaminti". Tada, traukdama prie sausainių skyriaus (gal rasiu pigių sausainių eglei puošti, kuriuos paskui būtų galima suvalgyt per Kalėdas)išgirsčiau kažką kuždantis, kad čia ta labradorų veislės kalytė iš TO spektaklio... Pavizginčiau uodegą.
Papuošiau eglę. Atrodo visai kaip ta, kur iš mano žmogiškų svajonių: šakota, gražios formos, visa bumbuluota ir spindinti. Tada jis pasakė, kad nori, jog mes kartu Kalėdas švęstume amžinai. Mes sėdėjom tamsiame kambary, žiūrėjom į spindinčią eglę ir nebyliai valgėm vaikiško skonio pudingą. Iš to pačio dubens, kaip per filmus. Jis man sakė, kad aš puiki rašytoja ir dar puikesnė aktorė. Aš buvau laiminga. Abu šypsojomės.
Vėliau, žiūrėdama į knygą supratau, jog akimis sekdama parašytus žodžius jaučiuosi lyg po sunkaus ir nemielo darbo nusikalęs vokiečių aviganis...
Tuo tarpu kažkur eiliniai kiemsargiai būna laimingi.
