Prieš susitikimą (II)

Aš miške. Coliukės dydžio su perregimais sparneliais. Čia daug tokių kaip aš: jie gyvena medžuose, miega ant lapų, maudosi rasoje, minta žiedadulkėmis. Šiandien bus šventė. Puošiuosi žaliu aprėdu. Turiu didelį veidrodį iš saldainio popierėlio. Ima lyti, lašas nubalnoja man nosį. Aš maža, eisiu į šventę su skaudančia nosimi. Ir dar kartą... Murkia. Kas murkia? Atmerkiu vieną akį. Mano balta pūkuota katė prašosi žaisti. Kambaryje šviesu. Šviesu? Atsisuku į lango pusę - šviečia saulė. Mano geltono spalio geltona saulė. Šiandien bus gera diena.
Neriu į vonią ir sutinku ten pabaisą - mano draugė veidrodyje toli gražu neatrodo žalių žmogiukų šventės karalienė. Ypač su šita ševeliūra. Rausvas dantų šepetėlis. Pusė jo padengta mėtine, kita pusė - arbūzine dantų pasta. Niam niam, kad laimė nesibaigtų. Putota burna, kaip pamišęs anglų buldogas, maivausi priešais veidrodį. Mano naktiniai - iki žemės. Jau nebe. Jie lėtai kyla...kyla... ir tarp mano kojų, tiesiai iš po sijono (nesvarbu, kad čia visa suknelė), galvą kiša katė. "Miau", pasigirsta. Tingus tu gyvūnas. Prispjaudau pilną kriauklę, gal ir nebuvo gera mintis maišyti dvi dantų pastas... Pasidarau gigantiškią puodą mėtų arbatos ir sėdu ant palangės. Ne, visgi nieko nėra geriau už visiškai, iki tobulybės, geltoną rudenį. Katė tūpia šalia. "Miauuu...". O ne ne ne, iki pačio galo ir kitų planetų nepavydžiu tau, mano baltas pūkų kamuolėli, kad nemoki nė vieno žodžio. Žiūriu į savo draugę ir galvoju, kaip siaubinga ir vieniša turėtų būti tuomet, kai negali kalbėti. Man buvo, bet seniai, kai teatre perrėkiau balsą. Nežinau kaip galima perrėkti savo pačios balsą, bet taip nutiko. Dvi dienas merdėjau tyloje... Ne visai, tiesą sakant. Iš pradžių viskas buvo tiesiog siaubinga: aš negalėjau kalbėti. Paskui prisiminiau, kad gyvenime turiu radiją. Radijas, šiaip, geras daiktas. Bet tik tuomet kai pats negali kalbėti už jį. Žodžiu, pasiėmiau radiją į vonią, susiradau didžiausią šepetį ir prasidėjo koncertas. Svarbiausia yra pataikyti į ritmą: galima ploti, trypti (jei kaimynai draugiški), šokti... Ir dar labai svarbu atspėti žodžio galūnę, kad atrodytum...bent jau normaliai. Man sekėsi visai neblogai. Aš trypiau, šokau, žiopčiojau, turėjau žiūrovą... Žiūrovę... Katę. Niekas už bilietus nesusimokėjo, nes niekas neatėjo į šį legendinį mano pasirodymą tiesiai vonioje, tiesiai ant balto kilimėlio, bet po to jaučiausi taip, lyg po gero spektaklio. Patiko.
Stoviu balkone. Basa. Jei būčiau mažas vaikas, gaučiau lupti, bet dideli vaikai lupti negauna. Nusijuokiu ir bėgu atgal, nes...padai šąla, kaip bebūtų.
Šiandien yra saulėta, todėl į miestą reikia grąžinti vasarą. Toks mano nutarimas ir aš rausiu savo spintą. Storesnę geltoną ar plonesnę gėlėtą? Mmmm... Geltoną. Ieškau pėdkelnių. Va, šitos bus geros. Baltai gėlėtos. Dieviška. Žiūriu, ar nelis. Nelis. Šviečia saulė, kur tau lis? Čia lis. Čia nelis. Užtinku balą ir sukrykščiu iš laimės - galėsiu autis botus. Geltonus. Būsiu dieviška, kaip ta...laumė iš sapno. Laumė? Laumės vogia vaikus ir gąsdina vyrus milžiniškom krūtim. Nei vaikų, nei krūtų tame sapne nemačiau, o ir aš pati tik katę turiu... Žiūriu į save veidrodyje. Apie ką aš čia? Kodėl aš kalbu garsiai? Nes gyvenu viena? Todėl žmonės galvoja, kad man "ne visi namie"? Dėl to? Aišku, kad ne visi, katė kartais pabėga. Nutylu. Atrodau lyg sirgčiau gelta. Suknelės ir botų atspalviai nedera. Parodau besiprausiančiai katei liežuvį.
Sėdu ant dviračio ir pasuku parko link. Vėjas draiko mano plaukus, aš niūniuoju dainą, geltoni botai, gėlėta suknelė, dviračio krepešelyje gulinti knyga ir megztinis, kurį tuoj užsidėsiu, nes ne vasara jau, nebe vasara... Sustoju po klevu. Atsisėdu ant suoliuko ir kišu ranką į per didelio megztinio rankovę. Visi galvoja, kad jis - mano vyro. Apsigauna. Neturiu aš vyro , tik knygas ir teatrą, ir dar katę. Bet didelius, mikštus ir šiltai jaukius megztinius mėgstu. Nes maža aš dar. Ir noriu žinoti, kad niekada neužaugsiu. Jei užaugčiau, mane išmmstų iš teatro ir turėčiau vaidinti gatvėje. Būtų liūdna. Atsiverčiu knygą ir pradedu skaityti dar vieną meilės istoriją. Taip, aš maža, jauki mergaitiška mergaitė. Be vyro. Su kate.
Kodėl senamiesčio gatvės išgrįstos akmenimis? Važiuoju ir man tarška barška dantys. Ir dar, kodėl mano teatras taip aukštai, ant kalno? Atrodo, kad tuoj pradėsiu važiuoti atbula... Skauda kojas. Niekšiškas poelgis buvo pastatyti teatrą ant kalno.
Kišenėje sugraibau ryšulį raktų, atsargiai juos išsitraukiu ir pradedu apžiūrinėti: tas ilgas bus nuo sandėlio, kur miega lėlės, šitas - nuo rūsio (nežinau, kas ten laikoma), šitas nežinau nuo kurių durų, o va šitas rakina galines duris, prie kurių dabar stoviu. Trakšt. Atsidaro. Aš namie. Man čia patinka. Kvepia paslaptimi ir dulkėmis. Išsivynioju griliažinį saldainį. Noriu čia gyventi. Senais laiptais keliauju į savo urvelį. Taip, kaip pelytė. Arba žiurkėnas, kuris ten tįsiasi (kas per žodis?) visą savo turtą. Čia saugau savo vaikystės lėlę, mažų žaisliukų kolekciją, meilės laiškus... Žiūriu į popieriais nukrautą stalą ir galvoju, kad čia labai tiktų geltonas rudenio lapas. Atrodytų taip lyg būčiau žymi rašytoja, įkvėpimo ieškanti mažmožiuose...
Verčiu stalčius ieškodama užrašų knygutės. Iš tiesų tai dėl to čia ir atkeliavau. Žinau, kad šiandien manęs laukia kažkas svarbaus, ko negaliu pamiršti ir dėl ko pasidažiau blakstienas, bet, po šimts, negaliu prisiminti kas. Nuleidžiu rankas. Niekur nerandu. Kažkas pavogė. Atėjo, įsilaužė į mano pasaulį (nežinau ar į namus, ar į teatrą, ar į rankinę...) Rankinę? Ar aš turiu rankinę? Ne. O kodėl? Nes namie jos nebuvo. Kur mano rankinė? Po stalu. Kas rankinėje? Užrašų knygelė. Ką aš šiandien veikiu? Jėzau Marija... Kiek valandų? Už pusvalandžio susitinku su žurnaliste. Kur? Kaip aš ten nueisiu, tuoj naktis už lango... Atsistoju priešais veidrodį ir pradedu kvėpavimo pratimą: Įkvėpk, iškvėpk.
Palikusi visus daiktus savo urvelyje jau rami, bet šokli, nustryksiu laiptais žemyn. Lėkdama pro rūbine už kažko užkliūnu. Kažko nedidelio. Juodo. Beretės. Bus mano. Patraukiu nuo durų dviratį, kad, neduok die, rūbininkė (sena, kartais maloni, bet vis tiek truputį ragana) neužkliūtų ir neriu laukan. Įšoku į lapų krūvą, brendu ja ir tik po kiek laiko suprantu, kad čia - šaligatvis. Švysčioju kojomis taip irdamasi pirmyn. Gera. Kavinė, pasirodo, visai netoli. Tiesą sakant, čia. Pasižiūriu į laikrodį, net lėti platūs žingsniai nesuvalgė laiko. Tebūnie - trukeliu pečiais ir perbėgu gatvę, skiriančią kavinę nuo manęs. Būsiu pirma, patyrinėsiu aplinką, sugalvosiu, ko jos paklausti... Stabteliu prie durų, patrypiu kojomis (dėl sėkmės), tiesiu ranką durų link ir tada mano akys užkliūva už jo - geltono lapo, kurio trūko ant stalo. Pakeliu jį nuo žemės ir eidama vidun įkišu į kišenę. Giliai, kad niekas neatimtų.
Kavinė miela. Kavinė? Čia kvepia arbata. Arbata. Aš myliu arbatą. Tik mažiau nei... Kampa pamatau narvelį su paukščiais. Sakiau, kad šiandien geriausia diena? Šoku prie jų, o paskui išsigąstu, kad galėjau juos truputį išgąsdinti. Nutaisau draugišką balsą (taip, lyg nieko nebūtų nutikę) ir būnu mandagi:
- Labas, miegojai?

...

Geltonais lapais irdamasi atgal į teatrą galvoju, ar nepamiršau su ja atsisveikinti. Nežinau, bet esu tikra, kad ji ten liko paragauti mano arbatos.

Prieš susitikimą (I)

... Turbūt jau trečią kartą tildau mobilųjį spausdama "snausti" mygtuką, kaskart tai darydama mintyse kartoju "Ačiū, ačiū, ačiū" maldelę protingiems telefonų išradėjams. Galiausiai išmetu save iš lovos tiesiogine šio žodžio prasme. Iškrentu. Nesuprantu, kodėl taip padariau, nes kamabryje šalta ir tamsu. Bijau atitraukti užuolaidas ir pamatyti niūrią dieną. Mano mikštos šlepetės - mažytė atgaiva širdžiai, mėgstu jų kailiuką ir šilkinius kaspinėlius. Susivynioju į mikštą chalatą ir lendu į koridorių, tada į vonią. Nutariu išsimaudyti. Ir taip pramiegojau visą dieną, na gerai, tik rytą, bet tai puikus pretekstas pasilepinimui. Daug planų ar susitikimų neturiu, tik eilinį interviu žurnalui, šįkart su aktore. Diena nežada nieko ypatingo, o vyšniomis kvepianti vonia - tikra pagunda.
Burbuliukas šian, burbuliukas ten. Jei mirčiau skęsdama, norėčiau skęsti putose. Kvepiančiose. Švelnaus vyšnių skonio, kaip šitos. O jei dar su šlakeliu migdolų aliejaus... Būčiau gražiausias angelas danguj. O dieve, gražiausias nuogas angelas danguj. Užsimerkiu, užsikemšu nosį ir "skęstu". Velniai griebtų, šita vonia tokiai veiklai per maža. Viena vertus, čia aš saugi, kita - angeliukai neturės džiaugsmo...
Šiltas rankšluostis myli mane, o aš myliu jį. Mes puikiai sutariam, ypač kai lauke šalta. Džiovinu plaukus ir svajoju apie atostogas. Arba namus ten, kur šilta. Kur nereikia nenorėti atsimerkti, nes bijai dar vienos šaltos ir šlapios rudens dienos ir kur plaukus džiovina vėjas. Išnaršau visas spinteles ieškodama vaisinės veido kaukės - jei jau nepavyko nuskęsti, nenoriu atrodyti kaip numirėlė. Radau vieną, bet ji pasibaigusio galiojimo. Vakar baigėsi. Kaip visada. Kodėl taip visda? Nes čia aš? Taip, aš. Tepu ją ir galvoju, jog vis tiek darau bent kažką gero, bent jau teoriškai. Net jei nesuveiks kaip reikiant galėsiu tikėti (kas, kaip žinia yra labai svarbu), kad esu gražiausia gyva numėrėlė visame gyvųjų pasaulyje.
Palauk. Aš vėl kalbuosi su savimi? Taip, čia mano sąmonės balsas. Vėl. Aš dar ir ligonis. Tyliai nusijuokiu.
Tik išlindusi iš vis dar šilto vonios kambario suprantu, kaip susimoviau - už lango šviečia saulė. Taip, tikra. Didielė, geltona. Užkaičiu virdulį ir prisėdu prie lango. Mėgstu žiūrėti pro langą. Visda mėgau. Todėl kavinėse visda sėdžiu "vitrinoje". Minutei susimąstau, kodėl žmonės galvoja, kad tie, kurie mėgsta sėdėti "vitrinose" yra truputį pasipūtėliai? Tai, kad mėgstu stebėti žmones gatvėje tikrai nėra pasipūtimas, tai, kad mėgstu savo kailines šlepetes su šilkiniais kaspinėliais - nėra pasipūtinas, tai, kad mėgstu vyšnių kvapo vonios putas - žingsnins link savižudybės, o ne pasipūtimas... Išvada viena - žmonės nebūtinai išmano tai, ką mano išmaną. Šitą reiks kur nors užsirašyti.
Kartu su puodeliu žaliosios arbatos perskaitom visus per naktį (ir rytą) gautus laiškus. Internetiniai žinių portalai, kaip visada, pilni šiukšlių ir amžino liūdesio. Gal todėl stengiuosi nebeskaityti nieko kito, tik žurnalą, kuriam rašau. Arba kuris rašo man. Nesuprasi, kas kam dirba. O kas dėl skaitymo, tai nesvarbu,ką stengiuosi skiatyti arba neskaityti - vargiai pavyksta išvengti masinio liatargo pobūdžio skaitinių. Ir tai neteisinga, aš moteris. Aš noriu laimės. Ir raudonų batų. Ir šiaip, visko.
Iš tikrųjų tai mano gyvenimas nėra blogas, aš tik prisikurių arba sureikšminu niekniekius. Bet tik tam, kad baigusi dūsauti galėčiau atsistoti prieš veidrodį ir klapsėdama blaksitenomis pradėčiau nesibaigiantį sąrašą dalykų, kurie daro mane laiminga. Arba dalykų, kuriuos turiu ir... darau laimingais aš. Dabar, pavyzdžiui, norėčiau šuns. Juodo. Jo vardas būtų (ir vieną dieną tikrai bus) Bachas. Susikūriau jį (kaip būsimą šūnį arba tik jo vardą) dar tada, kai man buvo penkiolika. Beveik iškart po to, kai iš manęs atėmė mano kitą šunį. Pirmą šunį. Ne, antrą. Pirmą mano šunį irgi atėmė. Kodėl iš manęs visada atima šunis? Nuoširdžiai nesuprantu. Atsitraukiu nuo kompiuterio ir atsirėmusi į minkštą kėdės atlošą mąstau, kas galėtų iš manęs atimti Bachą. Nutariu, kad niekas, nes Bachas, bent jau kol kas, neegzistuoja.
Pusryčių nevalgau, nes nesuprantu, kada, jei dabar užkąsčiau. reiktų valgyti pietus. Galvoju, kad jei turėčiau Bachą, eitume pasivaikščioti į parką. Ne, geriau į miestą. Kad visi matytų mano šunį ir... mane. Ir pavydėtų man šuns, ir batų dar. Raudonų. Guliu ant baltos savo svajonių sofos ir vartau absurdiškiausią pasaulyje žurnalą. Noriu šitos suknelės. Va šitos, baksnoju paveikslėlį. Gurgia pilvas. Grįžtu į vonią pasidažyti - princesės turi būti gražios.
Atsipeikėju arba grįžtu namo į savo sąmonės srautą tik tada, kai prieš akis išvystu nuostabiausių pasaulyje raudonų aulinių porą. Iki šiol gyvenau muzika. Nuo namų iki šitos parduotuvės mano sąmonę buvo užvaldžiusi iš ausinuko sklindanti muzika. Bet dabar aš čia, parduotuvėje, kurios pavadinimo net nenutuokiu. Buvau transe. Esu priešais savo batus. Būsimus savo batus, turiu pripažinti. Griebiu juos, tikrinu dydį, kišu koją, tinka, šypsausi pardavėjai- ji žino ką daryti. Mano siela išlaisvinta. Aš nuogas angelas. Be pinigų, bet su batais. Noriu atsukti savo mintis iki akimirkos, kai užsinorėjau būti nuogu angelu danguj. Tikslinu: nuogas angelas su raudonais batais.
Padavėjo prausi leidžiama prisėsti "vitrinoje", jis atlaidžiai nusišypso ("Na ir kas, kad aš maudausi putose?"). Valgau Cezario salotas ir telefonu teisinu savo silpnumo akimirką geriausiai draugei. Ji nuostabi - niekada neteisia. Pati žino kodėl. Pati tokia. Atsisveikinam po to, kai ji pavadina mane "arbūzine guma" (jau milijoną metų mane šitaip vadina), o aš pasiunčiu ją taškuoti toliau (ji, ačiū dievui, atrado save tapyboje). Išjungiu telefoną ir patikiu "arbūzinės gumos" sąvoka. gal ne gumos, bet arbūzo - tikrai. Dar nors kąsnis ir aš sprogsiu. Pagalvoju, kad būtų gėda išsitaškyti ant šių žavių sienų. Laikrodis rodo pusę penkių. Iki interviu liko pusvalandis. Nutariu, kad savo žaliosios arbatos dozę gausiu vėliau, susitikimo metu. Už bausmę, kad nusipirkau batus. Nueinu į tualetą, iš sidabrinės dėžės išsitraukiu savo lobį, tyliai suaimanuoju. Nusiaunu savo kasdienius (senos raudonos spalvos) batelius ir išsišiepusi apsiaunu naujuosius. Dėžę išmetu, o senuosius batus susukusi į maišą įgrūdu (taip, įgrūdu) į savo milžinišką "tašę". Piniginę įsikišu į kišenę, kad, neduok die, netektų knistis kaip šernui vėliau, po susitikimo, kai ateis metas susimokėti. Būtų gėda...
Pasuku į kairę. Keliauju geltonais lapais nuklotu šaligatviu. Raudoni batai tiesiog šviečia. Spindžiu ir aš. Susivokiu, kad nežinau, kaip pradėsiu pokalbį...

...

...užsisakiau avietinės arbatos. Niekada nebuvau ragavusi. Amžinai paprastos žaliosios juk negersiu...

Susitikimas

Gestantį rudens vakarą laukiu jos jaukioje senamiesčio kavinukėje. Vis dar svarstau, nuo ko geriau pradėti pokalbį... Nieko neužsisakau, atėjau per anksti, palauksiu. Dairausi aplink: jaukūs staliukai, dailios kėdutės, baltas paukščių narvelis kybo kampe. Visai norėčiau, kada nors, kai tapsiu mama ir nebeturėsiu laiko rašyti apie kitus žmones, turėti kokią nors panašią jaukią vietelę. Ir dar namo norėčiau. Su sodu. Ne, vynuogynu. Kur nors, kur šilta. Kad ir Provance. Mintyse imu juoktis iš savęs ir savo svajingų kliedesių. Atsisuku į gatvę (didis privalumas, kai sėdi vitrinoje) ir šypsena sustingsta lūpose. Geltonais lapais nuklotu taku ateina ji. Atsispardo, ko gero, reikėtų sakyti: niekur neskubėdama, į viršų paspirdama tai, kas po kojomis. Geltonais botais, vasariškais raštais išmarginta plonyte suknele, regis, tik storas ir kiek didokas megztinis ir juoda beretė saugo ją nuo rudens vėjo. Šypsosi. Ji šypsosi. Žvilgteli į laikrodį, truketeli pečiais, perbėga gatvę, patrypia kojomis prieš atidarydama kavinės duris, tada sustoja, pritūpia, kažką pakelia nuo žemės ir įeina. Apsižvalgo, o tada dideliais žingsniais neria tiesiai pro mane. Kai atsisuku, ji pirštu brauko narvelio groteles. "Labas, miegojai?" - išgirstu.
Kai pasisveikinu, ji, atrodo, kiek sutrinka:
- Galvojau, aš per anksti.
Kol mintyse žaibro greitumu bandau svarstyti, ką tas pasakymas galėjo reiškti ("O, sveika, nesitikėjau, kad jau būsi" ar "Liko dar dvi minutės, netrukdyk man kalbėtis su miegančiu paukščiu."), ji tiesia man ranką ir sėda šalia.
- Kaip sekasi? - klausia, ir aš širdy atsidūstu, kad pokalbis prasidėjo...pats
- Puikiai, - tariu ir man net nereikia užduoti to kvailo klausimo "O kaip tau?", nes ji jau šypsosi padavėjai, o ši skuba mūsų link apsiginkavusi dirbtine šypsena ir dviem meniu.
Kadangi čia arbatinė, meniu labai "arbatingas", užsisakau paprastos žaliosios arbatos. Ji renkasi. Vis dar renkasi. Varto meniu, skaito aprašymus ir kažką galvoja. Galiausiai atmeta kažką, kas kvepia gvazdikėliais, ir išraiškingai dvejoja, kas iš žaidimo iškris kitas. Spanguolių aromato arbata gali būti juokingo skonio, avietinė skamba viliojančiai, bet migdolinę jau yra ragavusi ir ji jai be galo patiko. Regis, sprendimas priimtas. Padavėja priima užsakymą, pasiteirauja ar tai viskas, apsisuka... viena sekundė, dvi, trys... jos veide tyla ir gilus apmąstymas.
- Atsiprašau, aš persigalvojau, geriau paragausiu avietinės, - atsisuka į mane ir nuoširdžiai nusišypso, - labai mėgstu arbatą, noriu pabandyti kažką, ko dar niekada neragavau. Tik pagalvok, aviečių skonio arbata... O kokią gersi tu? Žalią? Paprastą? Čia tavo mėgstamiausia? Amžinai paprastos juk negersi...
Žiūriu į ją ir šypsausi- niekad neturėjau tiek... vaikiškos drąsos. Jei jau užsisakiau kažką, nekeisiu užsakymo vien todėl, kad staiga suvokiu, jog nesu kažko ragavusi.
Reikia pradėti pokalbį. Nenoriu. Nenoriu paversti šio malonaus ir, regis, niekuo neįpareigojančio pasisėdėjimo klausimų - atsakymų vakaru. Retai pavyksta panaikinti ribą tarp "aš klausiu, tu atsakyk". Tiesą sakant, kažkodėl atrodo, kad jei aš neklausčiau, ji net nepastebėtų. Sėdi laiminga lyg mokyklinukė. Juoda beretė slysta viršugalviu, susitaršę plaukai daro ją... miela. Pasakoja man, kad pabudo anksti, nes buvo giedras dangus. Sakosi, kad negalinti gulėti lovoje, kai spalio rytais šviečia saulė.
- Kodėl taip myli rudenį?
- O matosi? - nusijuokia. Aš palinksiu galva. - Nes... gražu. Visada jo laukiu. Žiemą žmonės laukia vasaros, o aš, iškart po Kalėdų, imu laukti rudens. Vasarą irgi gerai, bet ruduo man daug mielesnis. Negaliu tverti savy, kada ims kristi lapai. Dievinu kai būna geltona ir danguj, ir ant žemės.
- Kuo ruduo jums toks ypatingas?
- Mums? Nežinau ar mano katei jis ypatingas, ar ne. Ji sangvinikė - džiaugiasi visu pasauliu, ypač musėmis vasarą. Taip išeina, kad vasara jai ypatingesnė nei ruduo. O man mielas ruduo. Viskas, ko gero, dėl tų spalvų. Viskas raudonuoja, o tada ima geltonuoti. Tada mane ištinka laimė. Vaikštau po parkus kaip benamė, spardau lapus - mėgstu žiūrėti kaip jie krinta. Iš pradžių žiūriu kaip krinta nuo medžių, paskui - pati spardau, kad kristų.
- Ir taip kasmet...
- Amžinai. Nuo Kalėdų laukiu, paskui einu į parką, tada laukiu Kalėdų, o nuo Kalėdų vėl viskas iš pradžių.
- Kas be rudens daro tave laiminga?
- Kalėdos. Sniegas. Ar pastebėjai, kad per Kalėdas, visada sninga? Bent jau mano gyvenime - visada. Geru laiku gimiau.
- O be metų laikų? Kokie...dalykai suteikia tau laimės?
- Laiškai, labai mėgstu gauti laiškus. Dar mėgstu arbatą į lovą ir knygas. Skaitymas - mano liga. Galiu neskiatyti ilgai, bet jei pradedu - negaliu sustoti.
Padavėja atneša arbatą. Užuodžiau dar nepasirodžius. Gaunu eilinę žailiąją, o ji uosto savo avietinę. Kvepia...rojum.
- Kokias knygas skaitai? - klausiu.
- Dažniausiai - niekam tikusias - apie meilę.
- Kodėl niekam tikusias?
- Nes jos susuka protą. Buvau vienuolikos, perskaičiau romaną apie romaną ir užsinorėjau, kad ir man taip būtų. Nuo tada ieškau tinkamų veikėjų. Vis pasimaunu. (juokiasi)
- Tai meilės srityje - nekas?
- Nesiskundžiu aš. Jokiais būdais, ne. Tik nesigauna kaip knygose, kai naktį per langą lipa, bėga kažkur, kažką daro, grįžta, niekas nežino, ryte nuo vieno gėlės, nuo kito laiškai, o trečias vis dar po langu... Žodžiu, to beprotnamio nebūna.
- O norėtųsi? - kalbinu ir stebiu kaip atsargiai ji pila arbatą į puodelį, kelia jį prie nosies, įkvepia ir ...supranta, ko paklausiau.
- Eik tu, nejuokauk, - puodelis triukšmingai leidžiasi ant stalo,- kaip man iš trečio aukšto per langą išlipt? - net palinksta į mano pusę.- Galėčiau, aišku, iš paklodžių virvę nusipinti, bet vargu ar likčiau nepastebėta. O ir šiaip, vargu ar daug savanorių atsirastų, kurie prie moters durų su gėlėm norėtų stovėti, ypač kai prasilenki su paštininku, atnešusiu tai tavo damai laišką nuo velniai žino ko...ir dar, aišku, pakeliu sutinki lunatiką, kuris pro langą į svečius ateina. Palauk, nors visai gerai, egzotika. Tik nervų daug kainuotų. Aš, višta, neatlaikyčiau tempo. Širdis sprogtų. Nebent jie visi žinotų šito žaidimo taisykles. O taip nebūna.
- Ar mes jau kalbam truputį apie meilę? - Bandau provokuoti.
- Apie. Tik iš knygų.
- O kokia tavo meilė?
- Amžina. - šypsosi.
- Papasakosi? - klausiu ir galvoje sukasi "Papasakok, papasakok, vai būk gera, prašau, papsakok" melodija.
- Ne.
- Kodėl?
- Nes ten mano istorija. - Siurbteli arbatos ir nusišypso.
- Bet apie tave ir susirinkom kalbėti.
- Man niekas nesakė, kad klausi apie meilę(juokiasi).

...

Jai atsisveikinus su paukšteliais ir išėjus, užsisakiau avietinės arbatos. Niekada nebuvau ragavusi. Amžinai paprastos žaliosios juk negersiu...