Aš miške. Coliukės dydžio su perregimais sparneliais. Čia daug tokių kaip aš: jie gyvena medžuose, miega ant lapų, maudosi rasoje, minta žiedadulkėmis. Šiandien bus šventė. Puošiuosi žaliu aprėdu. Turiu didelį veidrodį iš saldainio popierėlio. Ima lyti, lašas nubalnoja man nosį. Aš maža, eisiu į šventę su skaudančia nosimi. Ir dar kartą... Murkia. Kas murkia? Atmerkiu vieną akį. Mano balta pūkuota katė prašosi žaisti. Kambaryje šviesu. Šviesu? Atsisuku į lango pusę - šviečia saulė. Mano geltono spalio geltona saulė. Šiandien bus gera diena.
Neriu į vonią ir sutinku ten pabaisą - mano draugė veidrodyje toli gražu neatrodo žalių žmogiukų šventės karalienė. Ypač su šita ševeliūra. Rausvas dantų šepetėlis. Pusė jo padengta mėtine, kita pusė - arbūzine dantų pasta. Niam niam, kad laimė nesibaigtų. Putota burna, kaip pamišęs anglų buldogas, maivausi priešais veidrodį. Mano naktiniai - iki žemės. Jau nebe. Jie lėtai kyla...kyla... ir tarp mano kojų, tiesiai iš po sijono (nesvarbu, kad čia visa suknelė), galvą kiša katė. "Miau", pasigirsta. Tingus tu gyvūnas. Prispjaudau pilną kriauklę, gal ir nebuvo gera mintis maišyti dvi dantų pastas... Pasidarau gigantiškią puodą mėtų arbatos ir sėdu ant palangės. Ne, visgi nieko nėra geriau už visiškai, iki tobulybės, geltoną rudenį. Katė tūpia šalia. "Miauuu...". O ne ne ne, iki pačio galo ir kitų planetų nepavydžiu tau, mano baltas pūkų kamuolėli, kad nemoki nė vieno žodžio. Žiūriu į savo draugę ir galvoju, kaip siaubinga ir vieniša turėtų būti tuomet, kai negali kalbėti. Man buvo, bet seniai, kai teatre perrėkiau balsą. Nežinau kaip galima perrėkti savo pačios balsą, bet taip nutiko. Dvi dienas merdėjau tyloje... Ne visai, tiesą sakant. Iš pradžių viskas buvo tiesiog siaubinga: aš negalėjau kalbėti. Paskui prisiminiau, kad gyvenime turiu radiją. Radijas, šiaip, geras daiktas. Bet tik tuomet kai pats negali kalbėti už jį. Žodžiu, pasiėmiau radiją į vonią, susiradau didžiausią šepetį ir prasidėjo koncertas. Svarbiausia yra pataikyti į ritmą: galima ploti, trypti (jei kaimynai draugiški), šokti... Ir dar labai svarbu atspėti žodžio galūnę, kad atrodytum...bent jau normaliai. Man sekėsi visai neblogai. Aš trypiau, šokau, žiopčiojau, turėjau žiūrovą... Žiūrovę... Katę. Niekas už bilietus nesusimokėjo, nes niekas neatėjo į šį legendinį mano pasirodymą tiesiai vonioje, tiesiai ant balto kilimėlio, bet po to jaučiausi taip, lyg po gero spektaklio. Patiko.
Stoviu balkone. Basa. Jei būčiau mažas vaikas, gaučiau lupti, bet dideli vaikai lupti negauna. Nusijuokiu ir bėgu atgal, nes...padai šąla, kaip bebūtų.
Šiandien yra saulėta, todėl į miestą reikia grąžinti vasarą. Toks mano nutarimas ir aš rausiu savo spintą. Storesnę geltoną ar plonesnę gėlėtą? Mmmm... Geltoną. Ieškau pėdkelnių. Va, šitos bus geros. Baltai gėlėtos. Dieviška. Žiūriu, ar nelis. Nelis. Šviečia saulė, kur tau lis? Čia lis. Čia nelis. Užtinku balą ir sukrykščiu iš laimės - galėsiu autis botus. Geltonus. Būsiu dieviška, kaip ta...laumė iš sapno. Laumė? Laumės vogia vaikus ir gąsdina vyrus milžiniškom krūtim. Nei vaikų, nei krūtų tame sapne nemačiau, o ir aš pati tik katę turiu... Žiūriu į save veidrodyje. Apie ką aš čia? Kodėl aš kalbu garsiai? Nes gyvenu viena? Todėl žmonės galvoja, kad man "ne visi namie"? Dėl to? Aišku, kad ne visi, katė kartais pabėga. Nutylu. Atrodau lyg sirgčiau gelta. Suknelės ir botų atspalviai nedera. Parodau besiprausiančiai katei liežuvį.
Sėdu ant dviračio ir pasuku parko link. Vėjas draiko mano plaukus, aš niūniuoju dainą, geltoni botai, gėlėta suknelė, dviračio krepešelyje gulinti knyga ir megztinis, kurį tuoj užsidėsiu, nes ne vasara jau, nebe vasara... Sustoju po klevu. Atsisėdu ant suoliuko ir kišu ranką į per didelio megztinio rankovę. Visi galvoja, kad jis - mano vyro. Apsigauna. Neturiu aš vyro , tik knygas ir teatrą, ir dar katę. Bet didelius, mikštus ir šiltai jaukius megztinius mėgstu. Nes maža aš dar. Ir noriu žinoti, kad niekada neužaugsiu. Jei užaugčiau, mane išmmstų iš teatro ir turėčiau vaidinti gatvėje. Būtų liūdna. Atsiverčiu knygą ir pradedu skaityti dar vieną meilės istoriją. Taip, aš maža, jauki mergaitiška mergaitė. Be vyro. Su kate.
Kodėl senamiesčio gatvės išgrįstos akmenimis? Važiuoju ir man tarška barška dantys. Ir dar, kodėl mano teatras taip aukštai, ant kalno? Atrodo, kad tuoj pradėsiu važiuoti atbula... Skauda kojas. Niekšiškas poelgis buvo pastatyti teatrą ant kalno.
Kišenėje sugraibau ryšulį raktų, atsargiai juos išsitraukiu ir pradedu apžiūrinėti: tas ilgas bus nuo sandėlio, kur miega lėlės, šitas - nuo rūsio (nežinau, kas ten laikoma), šitas nežinau nuo kurių durų, o va šitas rakina galines duris, prie kurių dabar stoviu. Trakšt. Atsidaro. Aš namie. Man čia patinka. Kvepia paslaptimi ir dulkėmis. Išsivynioju griliažinį saldainį. Noriu čia gyventi. Senais laiptais keliauju į savo urvelį. Taip, kaip pelytė. Arba žiurkėnas, kuris ten tįsiasi (kas per žodis?) visą savo turtą. Čia saugau savo vaikystės lėlę, mažų žaisliukų kolekciją, meilės laiškus... Žiūriu į popieriais nukrautą stalą ir galvoju, kad čia labai tiktų geltonas rudenio lapas. Atrodytų taip lyg būčiau žymi rašytoja, įkvėpimo ieškanti mažmožiuose...
Verčiu stalčius ieškodama užrašų knygutės. Iš tiesų tai dėl to čia ir atkeliavau. Žinau, kad šiandien manęs laukia kažkas svarbaus, ko negaliu pamiršti ir dėl ko pasidažiau blakstienas, bet, po šimts, negaliu prisiminti kas. Nuleidžiu rankas. Niekur nerandu. Kažkas pavogė. Atėjo, įsilaužė į mano pasaulį (nežinau ar į namus, ar į teatrą, ar į rankinę...) Rankinę? Ar aš turiu rankinę? Ne. O kodėl? Nes namie jos nebuvo. Kur mano rankinė? Po stalu. Kas rankinėje? Užrašų knygelė. Ką aš šiandien veikiu? Jėzau Marija... Kiek valandų? Už pusvalandžio susitinku su žurnaliste. Kur? Kaip aš ten nueisiu, tuoj naktis už lango... Atsistoju priešais veidrodį ir pradedu kvėpavimo pratimą: Įkvėpk, iškvėpk.
Palikusi visus daiktus savo urvelyje jau rami, bet šokli, nustryksiu laiptais žemyn. Lėkdama pro rūbine už kažko užkliūnu. Kažko nedidelio. Juodo. Beretės. Bus mano. Patraukiu nuo durų dviratį, kad, neduok die, rūbininkė (sena, kartais maloni, bet vis tiek truputį ragana) neužkliūtų ir neriu laukan. Įšoku į lapų krūvą, brendu ja ir tik po kiek laiko suprantu, kad čia - šaligatvis. Švysčioju kojomis taip irdamasi pirmyn. Gera. Kavinė, pasirodo, visai netoli. Tiesą sakant, čia. Pasižiūriu į laikrodį, net lėti platūs žingsniai nesuvalgė laiko. Tebūnie - trukeliu pečiais ir perbėgu gatvę, skiriančią kavinę nuo manęs. Būsiu pirma, patyrinėsiu aplinką, sugalvosiu, ko jos paklausti... Stabteliu prie durų, patrypiu kojomis (dėl sėkmės), tiesiu ranką durų link ir tada mano akys užkliūva už jo - geltono lapo, kurio trūko ant stalo. Pakeliu jį nuo žemės ir eidama vidun įkišu į kišenę. Giliai, kad niekas neatimtų.
Kavinė miela. Kavinė? Čia kvepia arbata. Arbata. Aš myliu arbatą. Tik mažiau nei... Kampa pamatau narvelį su paukščiais. Sakiau, kad šiandien geriausia diena? Šoku prie jų, o paskui išsigąstu, kad galėjau juos truputį išgąsdinti. Nutaisau draugišką balsą (taip, lyg nieko nebūtų nutikę) ir būnu mandagi:
- Labas, miegojai?
...
Geltonais lapais irdamasi atgal į teatrą galvoju, ar nepamiršau su ja atsisveikinti. Nežinau, bet esu tikra, kad ji ten liko paragauti mano arbatos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą