Gulėdama ant didelių spalvotų pagalvių uostau jos išpučiamą kaljano dūmą. Katė suka ratus ieškodama ją glostysiančio delno.
- Čia - mano rojus... - sušnabždu. Ji nusišypso, pakyla ir dingsta už durų. Katė nuseka jai iš paskos.
Užsimerkiu ir tyliai pritariu Carlai Bruni: "Il vous aime, c'est secret, lui dites pas que j'vous l'ai dit..."
- Nežinojau, kad moki prancūziškai, - grįžusi žiūri į mane klausiamu žvilgsniu.
- Buvo dienos... - tiesiu rankas į arbatos puodelį.
Ir iš tiesų, jos spalvoti ir labai artistiški namai man primena rudenį Paryžiuje. Žiemos nepamenu, o pavasarį irgi buvo gražu...Butas kažkelintame aukšte, ryškiai raudona siena, kurią puošia nuotraukos iš gastrolių skirtinguose mietuose, šalyse, pasauliuose...
- O tu kai vaidini tai... jei verkti reikia, verki? - klausiu apžiūrinėdama nuotraukas.
- Verkiu. - Nusijuokia.
- 0 kai mirti?
- Mirštu.
Atsisuku. Ji, nekreipdama dėmesio, kažko nuoširdžiai ieškomada, toliau rausia spintelę.
- O kas būna kai "numiršti"?
Ji lėta atsisuka į mane ir padovanoja mirtiną žvilgsnį. Užmušantį. Ji gera aktorė,o aš gyvenime tik prirašau krūvas popieriaus, todėl šįkart jaučiuosi lyg būčiau didžiausia idiotė. Bandau. Grąžinu jai kažką panašaus į "pakelti antakiai prašosi paaiškinimo". Akivaizdu, kad man nepavyko. Griebiuosi ant stalo palikto pieštuko - vienintelio man likusio ginklo: ji nesupranta, kaip taip įmanoma, kad žmonės nežinotų, kas būna, kai teatro scenoje įvyksta vienoks ar kitoks įvykis. Nebūna nieko... Tik ne jai. Net ir šį kartą, dieve padėk, ji miršta. Kiekvieną kartą vaidindama mirtį, ji miršta. Pasaulio pabaiga. Grįžtu į gyvenimą: ji atsistoja, išsigandusi išpučia akis, išsižioja ir alpsta į pagalvių krūvą. Šoku prie durų - nieko. Puolu prie jos sukniubusio kūno:
- Ei, kas? Kas atsitiko? - šaukiu, paskui purtau...
Ji nusišypso. Susinervinu ir paleidžiu jos galvą. Vėl guli nejudėdama. Atsisėdu atokiau ir stipriai sučiaupusi lūpas spoksau. Nejuda. Gal ir kvėpuoja, bet nejuda. Man atsibosta:
- Ką čia veiki?
- Būnu mirusi.
- Tai ko kalbi?
- Vis tiek ne su tavim...
- O su kuo? - nejučia apsidairau, o po to susigėstu, kad vėl ja patikėjau.
- Angelais.
Ir taip jai tylint begulint mirus, o man, tuo tarpu, rūkant gęstantį kaljaną aš išmokstu naują pamoką. Šįkart apie angelus, kurie kalba mano balsu, bet nėra aš. Ir visai linksma.
