Prieš susitikimą (I)

... Turbūt jau trečią kartą tildau mobilųjį spausdama "snausti" mygtuką, kaskart tai darydama mintyse kartoju "Ačiū, ačiū, ačiū" maldelę protingiems telefonų išradėjams. Galiausiai išmetu save iš lovos tiesiogine šio žodžio prasme. Iškrentu. Nesuprantu, kodėl taip padariau, nes kamabryje šalta ir tamsu. Bijau atitraukti užuolaidas ir pamatyti niūrią dieną. Mano mikštos šlepetės - mažytė atgaiva širdžiai, mėgstu jų kailiuką ir šilkinius kaspinėlius. Susivynioju į mikštą chalatą ir lendu į koridorių, tada į vonią. Nutariu išsimaudyti. Ir taip pramiegojau visą dieną, na gerai, tik rytą, bet tai puikus pretekstas pasilepinimui. Daug planų ar susitikimų neturiu, tik eilinį interviu žurnalui, šįkart su aktore. Diena nežada nieko ypatingo, o vyšniomis kvepianti vonia - tikra pagunda.
Burbuliukas šian, burbuliukas ten. Jei mirčiau skęsdama, norėčiau skęsti putose. Kvepiančiose. Švelnaus vyšnių skonio, kaip šitos. O jei dar su šlakeliu migdolų aliejaus... Būčiau gražiausias angelas danguj. O dieve, gražiausias nuogas angelas danguj. Užsimerkiu, užsikemšu nosį ir "skęstu". Velniai griebtų, šita vonia tokiai veiklai per maža. Viena vertus, čia aš saugi, kita - angeliukai neturės džiaugsmo...
Šiltas rankšluostis myli mane, o aš myliu jį. Mes puikiai sutariam, ypač kai lauke šalta. Džiovinu plaukus ir svajoju apie atostogas. Arba namus ten, kur šilta. Kur nereikia nenorėti atsimerkti, nes bijai dar vienos šaltos ir šlapios rudens dienos ir kur plaukus džiovina vėjas. Išnaršau visas spinteles ieškodama vaisinės veido kaukės - jei jau nepavyko nuskęsti, nenoriu atrodyti kaip numirėlė. Radau vieną, bet ji pasibaigusio galiojimo. Vakar baigėsi. Kaip visada. Kodėl taip visda? Nes čia aš? Taip, aš. Tepu ją ir galvoju, jog vis tiek darau bent kažką gero, bent jau teoriškai. Net jei nesuveiks kaip reikiant galėsiu tikėti (kas, kaip žinia yra labai svarbu), kad esu gražiausia gyva numėrėlė visame gyvųjų pasaulyje.
Palauk. Aš vėl kalbuosi su savimi? Taip, čia mano sąmonės balsas. Vėl. Aš dar ir ligonis. Tyliai nusijuokiu.
Tik išlindusi iš vis dar šilto vonios kambario suprantu, kaip susimoviau - už lango šviečia saulė. Taip, tikra. Didielė, geltona. Užkaičiu virdulį ir prisėdu prie lango. Mėgstu žiūrėti pro langą. Visda mėgau. Todėl kavinėse visda sėdžiu "vitrinoje". Minutei susimąstau, kodėl žmonės galvoja, kad tie, kurie mėgsta sėdėti "vitrinose" yra truputį pasipūtėliai? Tai, kad mėgstu stebėti žmones gatvėje tikrai nėra pasipūtimas, tai, kad mėgstu savo kailines šlepetes su šilkiniais kaspinėliais - nėra pasipūtinas, tai, kad mėgstu vyšnių kvapo vonios putas - žingsnins link savižudybės, o ne pasipūtimas... Išvada viena - žmonės nebūtinai išmano tai, ką mano išmaną. Šitą reiks kur nors užsirašyti.
Kartu su puodeliu žaliosios arbatos perskaitom visus per naktį (ir rytą) gautus laiškus. Internetiniai žinių portalai, kaip visada, pilni šiukšlių ir amžino liūdesio. Gal todėl stengiuosi nebeskaityti nieko kito, tik žurnalą, kuriam rašau. Arba kuris rašo man. Nesuprasi, kas kam dirba. O kas dėl skaitymo, tai nesvarbu,ką stengiuosi skiatyti arba neskaityti - vargiai pavyksta išvengti masinio liatargo pobūdžio skaitinių. Ir tai neteisinga, aš moteris. Aš noriu laimės. Ir raudonų batų. Ir šiaip, visko.
Iš tikrųjų tai mano gyvenimas nėra blogas, aš tik prisikurių arba sureikšminu niekniekius. Bet tik tam, kad baigusi dūsauti galėčiau atsistoti prieš veidrodį ir klapsėdama blaksitenomis pradėčiau nesibaigiantį sąrašą dalykų, kurie daro mane laiminga. Arba dalykų, kuriuos turiu ir... darau laimingais aš. Dabar, pavyzdžiui, norėčiau šuns. Juodo. Jo vardas būtų (ir vieną dieną tikrai bus) Bachas. Susikūriau jį (kaip būsimą šūnį arba tik jo vardą) dar tada, kai man buvo penkiolika. Beveik iškart po to, kai iš manęs atėmė mano kitą šunį. Pirmą šunį. Ne, antrą. Pirmą mano šunį irgi atėmė. Kodėl iš manęs visada atima šunis? Nuoširdžiai nesuprantu. Atsitraukiu nuo kompiuterio ir atsirėmusi į minkštą kėdės atlošą mąstau, kas galėtų iš manęs atimti Bachą. Nutariu, kad niekas, nes Bachas, bent jau kol kas, neegzistuoja.
Pusryčių nevalgau, nes nesuprantu, kada, jei dabar užkąsčiau. reiktų valgyti pietus. Galvoju, kad jei turėčiau Bachą, eitume pasivaikščioti į parką. Ne, geriau į miestą. Kad visi matytų mano šunį ir... mane. Ir pavydėtų man šuns, ir batų dar. Raudonų. Guliu ant baltos savo svajonių sofos ir vartau absurdiškiausią pasaulyje žurnalą. Noriu šitos suknelės. Va šitos, baksnoju paveikslėlį. Gurgia pilvas. Grįžtu į vonią pasidažyti - princesės turi būti gražios.
Atsipeikėju arba grįžtu namo į savo sąmonės srautą tik tada, kai prieš akis išvystu nuostabiausių pasaulyje raudonų aulinių porą. Iki šiol gyvenau muzika. Nuo namų iki šitos parduotuvės mano sąmonę buvo užvaldžiusi iš ausinuko sklindanti muzika. Bet dabar aš čia, parduotuvėje, kurios pavadinimo net nenutuokiu. Buvau transe. Esu priešais savo batus. Būsimus savo batus, turiu pripažinti. Griebiu juos, tikrinu dydį, kišu koją, tinka, šypsausi pardavėjai- ji žino ką daryti. Mano siela išlaisvinta. Aš nuogas angelas. Be pinigų, bet su batais. Noriu atsukti savo mintis iki akimirkos, kai užsinorėjau būti nuogu angelu danguj. Tikslinu: nuogas angelas su raudonais batais.
Padavėjo prausi leidžiama prisėsti "vitrinoje", jis atlaidžiai nusišypso ("Na ir kas, kad aš maudausi putose?"). Valgau Cezario salotas ir telefonu teisinu savo silpnumo akimirką geriausiai draugei. Ji nuostabi - niekada neteisia. Pati žino kodėl. Pati tokia. Atsisveikinam po to, kai ji pavadina mane "arbūzine guma" (jau milijoną metų mane šitaip vadina), o aš pasiunčiu ją taškuoti toliau (ji, ačiū dievui, atrado save tapyboje). Išjungiu telefoną ir patikiu "arbūzinės gumos" sąvoka. gal ne gumos, bet arbūzo - tikrai. Dar nors kąsnis ir aš sprogsiu. Pagalvoju, kad būtų gėda išsitaškyti ant šių žavių sienų. Laikrodis rodo pusę penkių. Iki interviu liko pusvalandis. Nutariu, kad savo žaliosios arbatos dozę gausiu vėliau, susitikimo metu. Už bausmę, kad nusipirkau batus. Nueinu į tualetą, iš sidabrinės dėžės išsitraukiu savo lobį, tyliai suaimanuoju. Nusiaunu savo kasdienius (senos raudonos spalvos) batelius ir išsišiepusi apsiaunu naujuosius. Dėžę išmetu, o senuosius batus susukusi į maišą įgrūdu (taip, įgrūdu) į savo milžinišką "tašę". Piniginę įsikišu į kišenę, kad, neduok die, netektų knistis kaip šernui vėliau, po susitikimo, kai ateis metas susimokėti. Būtų gėda...
Pasuku į kairę. Keliauju geltonais lapais nuklotu šaligatviu. Raudoni batai tiesiog šviečia. Spindžiu ir aš. Susivokiu, kad nežinau, kaip pradėsiu pokalbį...

...

...užsisakiau avietinės arbatos. Niekada nebuvau ragavusi. Amžinai paprastos žaliosios juk negersiu...