Kažkodėl šita jauki vietelė man primena princesės buveinę: minkštas kilimas, žavinguose rėmėliuose besiilsinčios nuotraukos, pagalvėlės, sunkaus medžio lengvo stiklo stalelis, gardžiai kvepianti arbata (kažkokia ne žalia), lengvas, bet užburiantis namų kvapas ir ta dieviškai minkšta balta sofa... Ji tyliai, lyg oru, atskrieja ir tūpia šalia. Tiesa puodelį arbatos ir šypsosi šypsosi šypsosi... Nekalbėdamos siurbčiojam lengvą, man labai pažįstamo, aviečių skonio gėrimą. Dairausi ir trokštu kartu su arbata sugerti šitų namų lengvumą. Princesišką, bet neįkyrų. Jaukų. Visai kaip ji.
Ji ima čiauškėti, o aš stebiu jos garsiąsias šlepetes – kailines su šilikiais kaspinėliais. Apie jas sužinojau dar mūsų antro susitikimo metu, kai prakalbom apie silpnybes ir tai, be ko negali prasidėti nė viena diena. Aš, dabar galvoju, kaip visiškai mirtingas žmogus, kalbėjau apie murkiančią katę ir puodelį arbatos ant savo trečio aukšto palangės. Ji – apie savo šlepetes. Ir ta istorija man pasirodė daug egzotiškesnė nei manoji. Švelniai jai pavydėjau. O ji, pasirodo, pavydi mano katės.
-Žinai, - tyliai nusijuokia, - esi pirmas žmogus, kuris atėjęs čia sėda ant grindų, ne ant sofos.
- Net nepastebėjau... – apsidairau.
- Tai gerai, nes iki šiol maniau, kad aš tokia vieintelė ir todėl truputį nenormali... – šypsosi kaip vaikas.
Galvoju, kad... sofos aš net neturiu. Tik dideles pagalves. Norėjau, kad būtų kaip knygoje apie Rytų šalis.
- Aš pripratusi sėdėti ant žemės, pas mane namie sofos ar kažko panašaus į ją ir su žiburiu nerastum.
- Gerai, - sukrykščia, - kitą kartą eisim pas tave.
Nusijuokiu. Juokiasi ir ji. Įdomiai viena kitą atradom, o dabar, regis, atradimas, kaip dar nebaigta svajoti svajonė, pildosi ir nesustoja. Viskas, kaip žinia, prasidėjo nuo interviu kavinėje, paskui, beveik netyčia, susitikom dar kartą, dabar geriam arbatą ir juokiames iš jos baltos karališkos sofos, kuri ilgainiui tapo draugų traukos šaltiniu, bet ne princesės paguoda.
- Nes aš noriu šuns.
- Žinau... – nusišypsau.
Sėdim ant grindų, ant jos karališkai minkšto kilimo, ji traukia savo atvirukų kolekcją, mes ignoruojam jos žavingą sofą, aš pavydžiu sau... Ir būna - kaip geriausia draugė sako - dalykų. Susitinki, o paskui, žiūrėk, štai tau ir siurprizas - draugė ne draugė. Tokia skirtinga, bet kartu visai tokia kaip aš. Ant grindų, ant mikšto kilimo, prie dieviškos sofos, su jos atvirukų kolekcija ir vaikišku juoku, mano lengvu pavydu ir noru atsivesti čia savo katę, nes... dėl dievo meilės, man čia patinka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą