Lietinga popietė apsunkina suknelės ir batelių dilemą. Jau nebežinau kelintą kartą atidarau spintos duris, suinkščiu ir vėl uždarau. Pabėgu. Skambinu užsakyti gėlių:
- Puokštę ar skintas? - pasigirsta kitame gale.
- Mmm... skintas. Puokštę geltonų gerberų.
- Tai visgi puokštę?
- Ne, skintas. Tik daug ir į krūvą sudėkit. Be jokių papildomų žolių, jei galima...
Atbula krentu į lovą. Mano kambario lubos baltos. Spoksau į jas. Ir į voratinklį kampe- pagaliau susiradau sugyventinį. Pilką lietaus dieną ir aš esu pilka ir lėta. Noriu slėptis lovoje arba nardyti vonioje tarp burbulų. Žinau, kad geltonos gėlės išgelbės pasaulį, mane ir rytojų. Aš - žmogus turintis didelę viltį. Visur ir visada. Taip. Linkčiodama galva stojuosi, susirandu savo kailines šlepetes su šilkiniais kaspinėliais ir keliauju ieškoti šluotos. Princesė ant šluotos. Šita mintis mane prajuokina ir aš jau žinau kito mėnesio temą. Mano apsėstai galvai reikia atostogų. Nušluoju voro namus, jei nori, tegul gyvena ant žemės.
Duše groja muzika, kvepia vyšnių žiedais ir man atrodo, kad jau pavasaris. Visur: duše, namie, gatvėje, liūdname lietuje... Jaučiu, kad susitaikymas su spinta jau tvyro ore. Gal net ne ore, o vyšnių žiedų kvape. Skambina į duris -atvažiavo gėlės.
"Kai tu eini, tau šypsosi paukščiai ir dainuoja vėjas" - kitados man sakė draugė. Dar sakė, kad įmanoma vietoj šampūno naudoti saulės šviesą... Norėčiau šventai tuo tikėti, bet kol kas šie žodžiai kelia šypseną. Ir...neiškrenta iš galvos. Kartais galvoju, kad jei kas nors turėtų galimybę pašniukštinėti mano smegenyse, norėčiau prasmegti. Išnykti. Sprogti kaip balionas. Bum. Mama man sakė, kad esu labai įdomaus mąstymo vaikas. Tada man buvo penkeri. Šiandien aš vis dar tikiu geltonų gerberų skleidžiama teigiama energija. Girtuokli Paryžiau, ar lauki manęs?
Ne suknelė, kelnės. Liko pusvalandis. Ilgai pykausi su spinta ir jos turiniu. Žiūriu į veidrodį - trūksta šventės. Papuošalų dėžutėje randu močiutės segę. Iškeliu ją, kad suspindėti lempos šviesoje, prisitraukiu prie lūpų, pakšteliu: močiute, tu mano papuošalų lobio deivė. Jei čia būtų filmas vaikams, veidrodis man pamerktų akį. Paltas, batai, išbėgu, parbėgu, susirenku gėles, dingstu.
Dulkėtos senovės ir paslapties kvapas. Dievinu jį. Nugara nubėga trys šiurpuliai. Stebiu besišnabždančius žmones. Šypsausi, nes gera. Puošni paslaptis sunkiasi vidun. Baltas šitos moters pasaulis. Su mano svajonių švelnia, bet išlaikyta romantika. Baltomis metalinėmis kėdėmis ir paukščių narveliais. Žinau, kad toks stbuklas ilgai nesitęs, kažkas verks, kažkas mirs, bet dabar stengiuosi kvėpuoti kuo tyliau, kad nieko nesugadinčiau. Norėčiau apsistoti prieš akis vykstančiame stebukle...
Po spektaklio tyliai įsliūkinu į Š. persirengimo kambarį. Pilnomis ašarų akimis tiesiu jai bevystančią krūvą gerberų. Ji nustemba mane pamačiusi, paima gėles, šypsodamasi, bet nieko nesakydama suranda vazą. Žino, kad man patiko. Nėra iš manęs aktorės - lobis yra ji. Sėsdama į kampe stūksantį fotelį ant stalo pamatau nebaigtos jau atvėsusios arbatos puodelį ir atverstą mano žurnalo numerį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą